Rytoj patekės mėnulis. Bijau vilko.
2001-ųjų balandį Oslo priemiestyje aptinkami dviejų 11-mečių berniukų kūnai. Į nusikaltimo vietą atvykę policininkai pastebi, kad žudikas vaikus suguldė pagal tam tikrą schemą, o didžiausią nuostabą kelia tarp jų padėtas gyvūnas – maža rudoji lapė. Prieš aštuonerius metus lygiai toks pat nusikaltimas buvo įvykdytas Švedijoje, tik tada prie vaikų buvo paliktas baltas kiškis.
Naujasis Žmogžudysčių skyriaus vadovas Holgeris Munkas visa galva pasineria į bylos tyrimą. Jo komandoje dirba geriausi savo sričių specialistai, atkakliai ieškantys bent menkiausių žudiko paliktų pėdsakų. Tyrimas vangiai juda į priekį, kol vieną dieną Munkas sulaukia pasiūlymo susitikti su policijos akademijos studente Mia Kriuger.
Jauna ir ambicinga Mia buvo pasiryžusi tapti pirmąja moterimi, prisijungusia prie Norvegijos Greitojo reagavimo būrio – SWAT. Tačiau akademijoje atliktas testas parodė, kad ji turi unikalų talentą nuspėti piktadarių kėslus. Peržiūrėjusi abiejų nusikaltimų vietų nuotraukas Mia atkreipė dėmesį į kelias esmines detales, kurių nepastebėjo net patyrę tyrėjai. Įsijautusi į bylos tyrimą Mia vis labiau grimzta į tamsą, o tuo metu pradingsta dar du berniukai.
Pasauliniu bestseleriu „Aš keliauju viena“ debiutavęs Samuel Bjørk pristato jau ketvirtą Munko ir Kriuger serijos knygą. Joje rašytojas grįžta į praeitį ir atskleidžia pirmąją Munko ir Kriuger pažintį. Intensyvi, tikroviška ir nenuspėjamais siužeto vingiais stebinanti detektyvinė istorija prikausto dėmesį nuo pirmojo puslapio ir neleidžia atsitraukti iki pat pabaigos.
Samuel Bjørk (1969) yra norvegų romanisto, dramaturgo, dainininko bei dainų autoriaus Frode Sander Øien slapyvardis. Pirmoji jo knyga vadinosi „Aš keliauju viena“ ir tapo tarptautine sensacija. Ji sulaukė ne tik skeptiškiausių kritikų pripažinimo, sužavėjo milijonus skaitytojų pasaulyje, bet ir užėmė pirmąją vietą Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“ bestselerių sąraše. Pirmąjį scenarijų Øienas parašė būdamas dvidešimt vienerių, o vėliau sukūrė du itin pripažintus literatūrinius romanus „Pepsi meilė“ (2001) ir „Greitis pusryčiams“ (2009). Savamokslis, žiniasklaidos besidrovintis menininkas taip pat išleido šešis albumus, parašė penkias pjeses, demonstravo šiuolaikinio meno kūrinius įvairiose galerijose ir netgi išvertė Šekspyrą! Kai 2013-ais metais Norvegijoje buvo išleista pirmoji Mios ir Munko serijos dalis „Aš keliauju viena“, ji buvo nominuota Norvegijos knygnešių apdovanojimui ir iš karto tapo tarptautiniu bestseleriu. Samuelis Bjørkas buvo lyginamas tiek su Stigu Larsonu, tiek su Jo Nesbė, ir įrodė, kad yra ta jėga, su kuria reikia taikstytis kriminaliniame žanre. 2021-mų metų spalį jis išleido ilgai lauktą ketvirtąją serijos knygą „Vilkas“, kuri tapo savotiška serijos priešistore. Joje autorius kalba apie tai, kaip Švedijoje, vidury laukų, surandami du negyvi vienuolikos metų berniukai. Tarp jų taip pat aptinkamas ir negyvas triušis. Vienos aukos dienoraštyje tyrėjai perskaito paslaptingą prisipažinimą: „Rytoj patekės mėnulis. Bijau vilko.“ Nepaisant policijos pastangų, byla lieka neišspręsta. Lygiai po aštuonerių metų panašus nusikaltimas įvykdomas ir Norvegijoje: Oslo apylinkėse randami du nužudyti berniukai, o tarp jų – negyva lapė. Šiam ir panašiems atvejams būtent ir buvo įkurtas naujas žmogžudysčių tyrimo skyrius, kurio vadovu tapo Holgeris Munkas. Kad tyrimas vyktų sklandžiau, Holgerio draugas parekomenduoja kolegai į pagalbą Mia Kruger, jauną Policijos akademijos studentę. Pastaroji dieną svajoja apie karjerą specialiosiose „Deltos“ pajėgose, o naktimis ieško dingusios dvynės sesers. Vos tik pažvelgusi į nusikaltimo vietos nuotraukas, Mia pastebi detales, kurios praslydo net labiausiai patyrusiems Departamento tyrėjams pro akis. Būtent jos intuicija išjudina įstrigusį tyrimą, kuris netrukus virsta tikra vaiduoklių medžiokle. Kai vadovybės spaudimas „permuša lubas“, o rasti įkalčiai visiškai supainioja tyrėjus, atsitinka kai kas dar baisesnio – gaunamas pranešimas apie pradingusius dar du jaunus berniukus... Romanas „Vilkas“ yra tikrai neblogas kriminalinis romanas. Jis kalba labai įdomia tema, jame veikia du spalvingi tyrėjai, jau nekalbant apie netikėtus posūkius, kurių čia yra apsčiai. Ir visgi knygai kažko trūko. Gal veiksmo gausos, gal rimtesnių dialogų, o gal tiesiog greito tempo, kuriuo pasižymėjo ankstesnės knygos. Pagal chronologinę seką, šis kūrinys eina prieš romaną „Aš keliauju viena“ ir demonstruoja mums veikėjų priešistorę. Jei autorius šioje knygoje bandė mus nukelti ne tik keleriais metais atgal, bet ir stengėsi imituoti skurdesnį rašymo stilių, tarsi sakydamas: „Tai mano kūrybinės ištakos!“, tada jam tai pasiekti pavyko. Tačiau jei jis to nesiekė, tada, sakyčiau, šiek tiek nusirašė. Kaip bebūtų, mano nuomone, romanas vis tiek gavosi šaunus, mat demonstruoja mums Mios ir Helgerio kooperacijos pradžią bandant sugauti vizualinio tobulumo apsėstą serijinį žudiką. Tokiu būdu skaitytojai tampa sukrečiančios, pirmosios dviejų tyrėjų bylos liudininkais, pakeitusios juos amžiams...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą