Apsakymas buvo išspausdintas 1992 metų „Fantastika. Detektyvai“ 1 numeryje. Žurnale taip pat rasime Stiveno Kingo „Durys“, Alberto Vilsono „Žmonės – leopardai“, Entonio Vilsono „Juodosios skrynelės paslaptis“, Džeko Londono „Kraupio Saliamono salos“ ir kt.
Kai 1983-čiais metais mirė, Rosas Makdonaldas buvo žinomiausias ir labiausiai vertinamas kriminalinės literatūros rašytojas Amerikoje. Ilgą laiką laikomas teisėtu Dešilo Hemeto ir Raimondo Čandlerio mantijų įpėdiniu, Rosas Makdonaldas ir jo personažas Lujis Arčeris buvo netgi pripažinti „The New York Times“ kaip „geriausia kada nors amerikiečių rašytojo sukurta detektyvinių romanų serija“. Pats rašytojas gimė šiaurės Kalifornijoje, kanadiečių tėvų šeimoje. Jis augo Ontario valstijoje beveik be tėvo, su neturtinga motina, kurios psichikos stabilumas buvo abejotinas. Nuo dvylikos metų jaunasis Kenetas Milaris (tikrasis Roso Makdonaldo vardas) daug mušėsi, vogė, laužė visus įmanomus socialinius ir moralinius įstatymus, kitaip sakant, balansavo ant plonos ribos tarp tapimo nusikaltėliu ir dorovės. Po daugelio kūrybos metų autorius yra netgi pasakęs: „Aš supratau, kad neprivalau būti smurtautoju realybėje, tačiau galiu juo išlikti knygose“. Kaip šis rašytojas tapo vienu puikiausiu „kietojo“ detektyvo žanro atstovu pasaulyje, kiekvienas mes galime sužinoti ne vienoje jo biografinėje knygoje. Jos visos yra įdomios ir vertos perskaityti. Na o kol kas geriau pabandykime pažvelgti į jo apsakymą „Vidurnakčio įvykis“, kurio dėmesio centre atsiduria mano jau minėtas personažas Luji. Pastarasis atvyksta į Trumball tarpeklį tam, kad pasipraktikuotų savo šaudymo įgūdžius. Būtent čia jis atranda Virdžinijos Gryn lavoną, kuri vos prieš vieną dieną dalyvavo piknike prie olų. Tai buvo vienas iš tų paskutiniųjų mokslo savaitės renginių, kuriuose turėjo būti ant laužo kepama mėsa ir geriami įvairūs svaigieji gėrimai. Deja pasisėdėjimas baigiasi liūdnai, po ko į viską tenka įsikišti buvusiam policininkui, o dabar privačiam sekliui iš Los Andželo Luji Arčeriui. Pats Arčerio personažas savo laiku buvo sukurtas kaip savotiškas Filipo Marlou analogas, kurį ketvirtajame dešimtmetyje sugalvojo rašytojas Raimondas Čandleris. Visgi Luji ištrūko iš savo pirmtako šešėlio ir tapo atskira asmenybe. Pagrindinis Arčerio skirtumas yra tame, kad jis yra labiau emocionalus ir empatiškas. Čandlerio knygos pasitarnavo autoriui kaip savotiška biblija, iš kurios jo personažas pasiskolino garbės kodeksą, tačiau pats veikėjas visgi išsirutuliojo į žmogiškesnio, žvelgiančio į pasaulį ne ciniko, o tyrinėtojo akimis, portretą. Kaip kartą rašė pats Makdonaldas: „Mano knygos pasakotojas Luji Arčeris nėra pagrindinis mano susidomėjimo objektas ar veikėjas, man labiau rūpi kitų personažų likimai“. Šiame apsakyme mes tą taip pat matome, mat privatus detektyvas pradeda tirti žmogžudystę ne tiek iš būtinybės, kiek iš smalsumo ar teisingumo jausmo. Šį pasakojimą mes taip pat galime rasti ir žurnale „Rankas aukštyn“ Nr. 2(6) 1991 m. ir bendrai imant jis yra vienas įdomiausių autoriaus kūrinių išleistų lietuvių kalba. Nežinau, ar taip yra dėl to, kad jis yra toks trumpas, ar dėl to, kad aš jau spėjau pasiilgti „kietojo“ detektyvo žanro. Kūrinys anglų kalba vadinasi „Midnight Blue“ ir įeina į rinkinį „The Name Is Archer“. Būtų smagu sulaukti lietuvių kalba ir kitų šio rinkinio istorijų, mat jos yra ne tik kad be galo įdomios, bet ir yra detektyvo žanro istorijos dalis.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą