Hansas Kristianas Andersenas visą savo brandų gyvenimą iki pat mirties rašė dienoraštį. Išskyrus neilgą tarpsnį. Grįžęs iš kelionės po Italiją 1834-ųjų vasarą, būsimasis pasakininkas pusantrų metų dienoraštyje nepaliko nė vieno įrašo. Vis dar nežinoma, kodėl.
Hansas Kristianas Andersenas atvyko į Kopenhagą turėdamas vienintelį tikslą – kurti ir savo menu šlovinti Aukščiausiąjį. Tačiau dabar jis – pagarsėjęs Kopenhagos keistuolis, niekad pripažinimo nepelnęs poetas. Jau kuris laikas kišenėse švilpauja vėjai, o aukštuomenė demonstratyviai juokiasi tiesiai į akis. Nuo visiškos pražūties gelbsti tik pasiturinčios Kolinų šeimos protekcija. Tačiau ir jų galia susvyruoja, kai Anderseną apkaltina žiauriai išniekinus ir nužudžius Gatvelyno nuodėmių namuose gyvenusią prostitutę Aną.
Andersenas dievagojasi esąs nekaltas. Bet juo niekas netiki – tik šis keistuolis galėtų įvykdyti kraupų nusikaltimą. Hansui Kristianui lieka viena išeitis: maldauti įtakingų asmenų, kad jam būtų suteikta galimybė įrodyti nekaltumą. O tam prireiks ne tik pasinerti į tamsiausius, alkoholiu ir išmatomis dvokiančius Kopenhagos užkampius, bet ir įtikinti prisijungti užvis labiausiai jo nekenčiantį žmogų – nužudytosios Anos seserį Molę. Keistajai detektyvų porai duodamos trys dienos: arba ras nusikaltėlį, arba, įtūžusios minios džiaugsmui, Hanso Kristiano galva lėks nuo pečių.
Hansas Kristianas Andersenas rašė dienoraštį kone kiekvieną savo brangaus gyvenimo dieną, nuo 1825-1875 metų. Trūksta tik pusantrų metų laikotarpio. Kai 1834 m. vasarą jis grįžo namo iš Italijos kišenėje švilpaujant vėjams, staiga nustojo vesti dienoraštį. Niekas nežino kodėl taip atsitiko, na išskyrus, galbūt, tik rašytojus Rydahl ir Kazinski, kurie knygoje „Undinėlės mirtis“ nusprendė mums papasakoti savo to tylos laikotarpio versiją... Kopenhaga, 1834-ieji metai. Ana dirba toje miesto dalyje, kurioje ūliavoja jūreiviai, gaminamas brendis, pardavinėjami duonos gaminiai, ar ieškodami savo būsimų aukų zuja elgetos ir vagys. Tam, kad aprūpintų dukrą Mari, Ana nuo ankstyvo ryto lygi vėlyvos nakties priiminėja girtus, bei susijaudinusius vyrus. Pastarieji nori tik vieno – nuplėšti nuo jos drabužius ir pasiimti tai, ko yra atėję. Vieną vėlyvą vakarą, pas ją užsuka neįprastai elegantiškas klientas. Nespėjus Anai susivokti – jos gyvenimas nutrūksta amžiams. Jau kitą dieną ji randama miesto kanale, į kurį suteka visos Kopenhagos atliekos. Jos akys yra užmerktos, ji purvina, tačiau jos plaukai spindi saulėje skaisčiai, it kokios undinės. Aišku istorija ties šia vieta nesibaigia, juk jos nužudymu apkaltinamas tada dar tik būsimas pasakų vaikams autorius Hansas Kristianas Andersenas. Kad įrodytų savo nekaltumą ir išvengtų ešafoto, jam suteikiamos trys dienos. Trys dienos, per kurias jis turi surasti tikrąjį žudiką ir išspręsti šia painią mįslę... Romanas „Undinėlės mirtis“ yra bene įdomiausias mano skaitytas istorinis detektyvas. Jo centre atsiduria būsimas rašytojas Hansas Kristianas, kuris čia apkaltinamas žmogžudyste! Andersenas atvyko į Kopenhagą norėdamas tik vieno: rašyti gražiausią literatūrą, kokią tik galima parašyti, šokti ir linksminti žmones. Kas tame blogo? Juk tik Dievo garbei, ne savo, būdamas keturiolikos metų jis paliko vaikystės namus bei motinos glėbį ir iškeliavo į Kopenhagą Šlovinti Kūrėją. Dabar gi jis atsidūrė akligatvyje, iš kurio kelio visai nematyti. Na nebent tik iki to momento, kai gelbėdamas savo kailį jis aplanko nužudytosios seserį Molę. Ši labai greitai tampa autoriaus ramsčiu sudėtingoje ir labai pavojingoje kelionėje. Abu jie siekia skirtingų dalykų: Hansas – išsaugoti savo galvą, o Molė – atkeršyti už sesers nužudymą. Saulei dar nespėjus nusileisti jie iškeliauja per skurdo, socialinės įtampos, korupcijos ir sunkių nusikaltimų niokojamą miestą, kurio pabaigoje jų laukia kraupus žudiko motyvas. Įdomiausia yra ir tai, kad knygoje mes nerasime labai detalizuotų aplinkos aprašymų ar smulkios Anderseno biografijos. Knygos autoriai vadovaujasi paprastu sumanymu – jei tau kažko trūksta, susikurk pats! Tokiu būdu kūrinys neperkraunamas nuobodžia istorine ir biografine informacija, o susitelkia labiau ties detektyviniu pasakojimu. Romaną „Undinėlės mirtis“ publika ir kritikai sutiko labai palankiai. Juk jį parašęs autorių kolektyvas rėmėsi paprasta idėja – kažkas baisaus nutiko Hansui Kristianui Andersenui, dėl ko jis pusantrų metų nerašė savo dienoraščio. Po to jis ne tik sukūrė garsiąją „Undinėlę“ ir kitas savo pasakas, bet ir apsisprendė siekti vieno – įamžinti tragedijas taip, kad jos virstų iš lūpų į lūpas pasakojamomis legendomis. Aišku knygoje nebus apsieita ir be tos paties lyties žmonių meilės, todėl, greičiausiai, nesuklysiu pasakydamas, kad šią knygą galima priskirti prie LGBT kūrinių.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą