Sofija pabaigė studijas universitete ir nutraukė įgrisusius santykius su vaikinu. Trokšdama naujų potyrių ji išklauso paskaitą apie naujojo amžiaus judėjimą, vadinamą „Via Terra“. Jau po pirmojo susitikimo Sofiją užburia sektos vadovo Franco Osvaldo asmeninis žavesys ir jo skleidžiamos idėjos, o labiausiai suintriguoja pasiūlymas nuvykti į Rūko salą, kur įsikūrusi pagrindinė „Via Terra“ būstinė. Nuostabaus grožio dvaras salos pakrantėje, išpuoselėti sodai, ramybė ir nepaprastai draugiški žmonės – Rūko sala atrodo kaip rojaus kampelis žemėje. Sofijos jausmai Francui darosi vis stipresni ir atrodo abipusiai. Mergina pasilieka saloje. Tikina, kad tik trumpam...
Tačiau, kai vasarą pakeičia žiema ir tirštas rūkas apgaubia salą, ji suvokia, kad Francas valdo šią vietą geležiniu kumščiu. Draudžiami telefonai ir kompiuteriai. Kambariuose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Neįmanoma susisiekti su žemynine salos dalimi. Teritoriją supa elektrinė tvora.
Pamažu Sofijos iliuzijos žlunga: ji ne tik pasijunta vieniša, bet ir supranta, kad niekas niekada nepaliko Rūko salos gyvas...
Jei manęs kas paklaustų, kokios tavo mėgstamiausios detektyvinių romanų temos, aš greičiausiai atsakyčiau – serijiniai žudikai, kibernetiniai nusikaltimai ir, žinoma, sektos. Todėl sužinojęs, kad leidykla „Obuolys“ nusprendė išleisti iš scientologijos sektos išsivadavusios autorės Mariette Lindstein romaną „Rūko sala“, buvau labai stipriai suintriguotas. Juk jame rašytoja rėmėsi savo asmenine patirtimi ir žiniomis, jau nekalbant apie tiesiog pritrenkiantį šios knygos šūkį: „Baisiausi spąstai yra tie, kurie yra prieš jūsų nosį, o jūs jų nematome“. Ir visgi ne viskas šiame kūrinyje yra taip puiku, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio... Sofija ką tik baigė universitetą ir dabar yra savotiškoje gyvenimo kryžkelėje. Atsitiktinai ji patenka į naujojo Švedijos dvasininko lyderio Franco Osvaldo paskaitą, kurioje apsilanko vedama nedidelio smalsumo. Jis jaunas, energingas, modernus ir nepaprastai patrauklus. Susižavėjusi lyderio idėjomis, Sofija priima Osvaldo kvietimą kelioms dienoms apsilankyti Rūko saloje – kurortiniame užkampyje, kuriame stovi „Via Terra“ būstinė. Čia ji patenka į savotišką rojų – laimingos visuomenės, turinčios naujos pasaulio vizijos, lopšį. Susižavėjusi bendruomenės idėjomis ji priima pasiūlymą dviems metams įsidarbinti dvaro bibliotekoje. Tačiau Sofija dar nežino, jog Osvaldas yra nusprendęs ją čia palikti amžiams. Kodėl, Jūs paklausite? Ogi todėl, kad jis taip nori... Romanas „Rūko sala“ yra gana neblogas kūrinys. Jis kalba apie vieną Švedijos sektą ir keistas jos lyderio idėjas. Knygos veikėja Sofija į ją pateko užvaldyta nuostabios salos grožio, prabangos, maisto, ilgo voliojimosi lovoje, tezių sukeltų emocijų ir, nepatikėsite, Osvaldo traukos galios. Tai nebuvo kultas ar sekta, tai buvo kažkas kitokio, kažkas pasakiško ir nematyto. Ir visgi kaip ir visos pasakos ši taip pat turėjo kažkada baigtis. Netrukus Sofija supranta, kad bendruomenės vadovas yra pamišęs, o jo pagrindinis tikslas: atimti iš žmonių gyvenimą, bei nusiųsti juos tiesiai į pragarą, į šėtono karalystę, iš kurios išsivadavimo tiesiog nėra. Pagyvenus vos kelis mėnesius psichopato gniaužtuose, Sofiją užvaldo įkyri mintis – koks jausmas būti laisvai? Eiti, kur įsigeidus, susitikti, su kuo panorėjus. Smulkmenos, kurios prieš atvykstant į salą atrodė nereikšmingos, staiga tapo tokios geidžiamos. Ji norėjo žiūrėti televizorių, važiuoti autobusu, valgyti mėsainį. Net pagavo save svajojant apie niekam tikusį darbą, po kurio grįžtų namo ir ilsėtųsi, tiesiog mėgautųsi laisve. Užsimerkusi ji įsivaizduodavo žmonių šurmulį žemyninėje dalyje, pavydėjo jiems, geidė to ką turi jie. Nežinau kiek šios knygos turinio yra tikra, o kiek išgalvota, tačiau tai ką mes čia randame, tikrai baugina. Iš kitos pusės visą knygą skirti vien tik sektai, kur kalbama tik apie sektą, sektos lyderį, sektos narius, sektos narių darbą ir kasdienybę yra šiek tiek per daug. Aš asmeniškai perskaitęs vos du šimtus puslapių norėjau pasakyti: „man to užtenka, aš daugiau nenoriu“. Žinant, kad rašytoja parašė jau keturias šios serijos knygas, mane apima ir susižavėjimas, ir kartu vėmulys. Mariette Lindstein rašo tikrai labai, labai gerai, tačiau net keturias knygas skirti sektų reikalams man atrodo kiek per daug. Aš jau nekalbu apie tai, kad knyga laikoma detektyvu, tačiau detektyvinės intrigos čia beveik nėra. Taip, čia yra kelios žmogžudystės ir šiokia tokia paslaptis, bet nei policijos tyrimo, nei kokio prasigėrusio kriminalisto čia nėra. Kaip bebūtų, manau, kad šią knygą verta perskaityti vien dėl to, kad po jos visi kasdieniai rūpesčiai tampa labiau pakenčiami, ar netgi visai išnyksta!
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą