Flint Sičio miesto parke buvo aptiktas žiauriai sužaloto ir išniekinto vienuolikmečio berniuko kūnas. Policijos surinkta informacija rodo, kad nusikaltimą įvykdė Teris Meitlandas – vaikų beisbolo komandos treneris ir literatūros mokytojas. Policininkai suėmė Terį stadione per beisbolo rungtynes, stebint šimtams žmonių. Jo žmonos ir dviejų dukterų akivaizdoje.
Bylą tiriantis detektyvas Ralfas Andersonas įsitikinęs, kad tai buvo teisingas sprendimas. Juk nusikaltimo vietoje aptikta daugybė Terio Meitlando pirštų atspaudų, tą dieną netoli parko jį matė ir atpažino keli liudytojai. Tačiau yra viena problema. Teris Meitlandas negalėjo nužudyti berniuko. Nusikaltimo dieną jis su keliais mokytojais buvo išvykęs į kitą miestą ir dalyvavo susitikime su žymiu detektyvų rašytoju Harlanu Kobenu. Jo alibi patvirtina ne tik kartu buvę kolegos, bet ir vaizdo kamerų įrašai bei palikti pirštų atspaudai. Vis dėlto, jei Teris nekaltas, kas gi tikrasis žudikas?
Neprilygstamas siaubo romanų kūrėjas Stephenas Kingas paprastą detektyvą paverčia įtampos, baimės ir mistikos kupina istorija. Žvėriškas nusikaltimas, racionaliai logikai nepaklūstantys faktai, aklo pykčio ir neapykantos paskatintas smurtas, sulaužyti žmonių likimai... Žingsnis po žingsnio Kingas veda skaitytoją painiu labirintu, kurio pabaigoje tūno neįsivaizduojamas, žmogaus prigimčiai svetimas blogis.
Jei manęs kas nors paklaustų, ką tu pasirinktum: ar antrą kartą perskaityti romaną „Svetimas“, ar gauti kulką į kaktą? Aš pasirinkčiau antrąjį variantą. Kodėl? Todėl, kad romanas „Svetimas“ yra ne tik, kad labai nuobodus ir lėkštas, bet ir beprotiškai nuspėjamas. Tad geriau jau smurtinė, tačiau greita mirtis, nei kelių dienų kančios skaitant šią literatūrinę nesąmonę. Apie ką ji? – paklausite Jūs. Apie nekaltą žmogų, apkaltintą baisiausiu nusikaltimu žemėje – žmogžudyste... Flint Sičio miesto parke aptinkamas žiauriai nužudyto berniuko kūnas. Visi įrodymai rodo, kad žudikas yra Teris Meitlandas, beisbolo komandos treneris, anglų kalbos mokytojas, pavyzdingas vyras ir dviejų mergaičių tėvas. Detektyvas Ralfas Andersonas suteikia jam šansą pasiteisinti. Šis prakalba ir pateikia, žinoma, gana stiprų alibi – jis buvo kitame mieste, rašytojo Harlano Kobeno knygos pristatyme. Visgi DNR įkalčiai ir pirštų antspaudai rodo, kad žudikas yra būtent jis. Jam dar nespėjus pasiekti teismo rūmų, visuomenė nusprendžia jį pasmerkti. Ir visgi detektyvas Andersonas nėra viskuo patenkintas. Jam atrodo, kad Meitlandas yra geras ir pavyzdingas pilietis. Nejaugi jis turi du veidus? Juk būti dviejose vietoje vienu metu – neįmanoma? Vis labiau gilindamasis į nusikaltimo detales, policininkas atskleidžia gana šokiruojančią tiesą... Romanas „Svetimas“ yra dar vienas detektyvinis Stiveno Kingo kūrinys. Iš tikrųjų apžvelgiant šį kūrinį man norisi pasakyti tik vieną dalyką – jis yra per daug nuspėjamas! Realiai pirmi šimtas puslapių yra skirti liudytojų parodymams, kurie, neva, matė trenerį T netoli nusikaltimo vietos. Dar penkiasdešimt puslapių yra skirti tų parodymų paneigimui, arba kitaip sakant, nepriekaištingam Meitlando alibi pateikimui. Likusieji puslapiai yra skirti atskleisti tai, kaip gi iš tikrųjų viskas vyko. Na o čia yra tik trys variantai: arba Teris turi brolį dvynį, kuris viską ir įvykdė, arba jis turi galių būti dviejose vietose vienu metu, arba kaltas yra nežinomas monstras iš pragaro, galintis priimti kitų žmonių pavidalą... Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog knygoje pateikiamas būtent trečiasis variantas. Sakysite, o kur gi visa intriga? Atsakymas yra labai paprastas – jos čia nėra! Na gal kažką sudomins to monstro paieškos, bet tiesa yra ta, kad tame nėra nieko įdomaus. Aš jau nekalbu apie nuolatinius sutapimus (kurių knygoje yra begalė) ar veiksmo pateikimą pačiam autoriui parankiu būdu. Iš tikrųjų, aš niekaip nesuprantu, kaip rašytojas parašęs tokį romaną, kaip „Purpurinė Roza“ (kuris taip pat yra pusiau fantastinis, pusiau detektyvinis) parašė tokį šlamštą, kaip „Svetimas“? Tikrai nerandu atsakymo į šį klausimą, todėl mojuoju pirštu ir sakau „blogai, pone Kingai, labai blogai!“. Velnių norisi duoti ir leidyklai „Alma Littera“, kuri vietoj to, kad leistų fantastinius rašytojo kūrinius nusprendė apsistoti ties tais pseudo-detektyvais. Vėl mojuoju pirštu ir sakau: „blogai ‚Alma Littera‘, labai blogai!“. Apibendrindamas pasakysiu, kad jei jau tikrai neturite ką skaityti, arba knygą Jums padovanojo koks pažįstamas, tada galite surizikuoti ir kaip nors ją perskaityti. Priešingu atveju, tuos dvidešimt turimų eurų geriau išleiskite mineraliniam vandeniui ar ledams, kurie šią karštą vasarą yra gyvybiškai reikalingi...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą