„Kelkis, genijau.“ Šitaip prasideda sukrečianti Kingo istorija apie keršto ištroškusį skaitytoją Morisą Belamį. Tas genijus – Džonas Rotsteinas, idealizuojamas autorius, sukūręs įspūdingą Džimio Goldo personažą, bet jau kelis dešimtmečius nebeparašąs nė vienos knygos. Morisas niršta. Ir ne tik todėl, kad Rotsteinas nebekuria, bet ir dėl to, kad jo herojus maištininkas Džimis parsidavė ir nuėjo dirbti į reklamos verslą. Morisas nužudo Rotsteiną ir ištuština jo seifą. Taip, paima pinigus, bet didžiausias lobis – krūva užrašų sąsiuvinių, kuriuose galbūt yra dar vienas romanas apie Goldą.
Bet likimo valia Belamis neilgai tuo džiaugiasi, jis ilgam patenka už grotų, o išėjęs į laisvę žūtbūt trokšta atsiimti kadaise paslėptą grobį. Į įvykių sūkurį netikėtai įtrauktai keistajai trijulei – Bilui Hodžesui, Holei Gibni ir Džeromui Robinsonui – vėl tenka išbandymas: išardyti visiškai degradavusio Moriso planus.
„Radybos“ yra antroji serijos knyga kalbanti apie policininką Bilą Hodžesą. Pasak paties Stiveno Kingo, tai antras „tikras ir pilnavertis“ jo rankomis parašytas detektyvas. Jis kalba apie Džoną Rotsteiną, legendinį knygų serijos apie Džimą Goldą, autorių, jau dešimtmečius nieko neskelbusį. Morisas Belamis dėl to yra baisiai įsiutęs. Galbūt, labiausiai ne dėl to, kad Rotsteinas metė rašymą, bet todėl, kad baigė seriją ne pagal jo skonį. Jo pyktis netrukus išauga tiek, kad jis net nužudo rašytoją. Nužudęs rašytoją iš jo seifo jis pasiima krūvą grynųjų ir neskelbtą autoriaus medžiagą. Visgi vos spėjęs paslėpti laimikį, Belamis yra areštuojamas už kitą nusikaltimą. Praėjus keliems dešimtmečiams berniukas vardu Pitas Sobersas atranda paslėpta lobį. Būtent jį turės išgelbėti Bilas Hodžesas, Holė Gibni ir Džeromas Robinsonas, kadangi beprotis iškalėjęs 35-erius metus kalėjime galiausiai bus išleistas į laisvę... Romanas „Radybos“ tikrai nėra labai geras kūrinys. Jį galima kritikuoti dėl daugelio dalykų, tačiau aš visgi siūlau neapsistoti ties jais, o pabandyti įžvelgti gerąją šios knygos pusę. Na o tai būtų knygos siužetas, veikėjai ir, žinoma, rašymo stilius. Nors šiek tiek panašų siužetą mes sutinkame ir romane „Mizerė“, visgi Stivenas Kingas čia pasiūlo ir nemažai naujų, bei originalių idėjų. Jis taip pat daug kalba apie literatūrą ir tai, kaip ji formuoja žmonių gyvenimus. Knyga „Radybos“ taip pat pasižymi puikia veikėjų psichologija. Tikrai nežinau ar didysis meistras turėjo pamišusių gerbėjų, tačiau esu skaitęs ne vieną seną autoriaus interviu, kuriame ji skundėsi gaunantis labai daug laiškų, su prašymais kuo greičiau sėsti prie naujos „Tamsiojo Bokšto“ knygos. Galiausiai įsisąmoninkime vieną vienintelę tiesą – Stivenas Kingas yra vienas iš tų rašytojų, kurio knygų skaitymas mus pačius moko rašymo gudrybių. Juk ne veltui jis yra laikomas amerikiečių literatūros ikona ir pavyzdžiu kitiems kūrėjams. Iš esmės apžvelgiant šią knygą man labiausiai norėtųsi atsakyti į vieną vienintelį klausimą – ar jos vertimas į lietuvių kalbą buvo būtinas? Mano manymu – Ne. Kodėl? Todėl, kad Stivenas Kingas yra sutvertas rašyti fantastiką. Puiku, kad ji parašė detektyvą, bet šiame žanre yra žymiai geriau pasikausčiusių rašytojų. Manau, netgi pats Kingas tai suprato, tad baigiamojoje trilogijos dalyje sugrįžo prie savo ištakų. Na o kaip jam sekėsi suderinti fantastiką ir detektyvą vienoje knygoje mes sužinosime jau kitoje mano apžvalgoje.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą