Kas pasakys, kur riba tarp tamsiosios žmogaus pasąmonės dalies ir šviesiosios? Tarp sąžinės ir niekšingumo, tarp meilės ir neapykantos? Ar leis jaunėlis, lemtingo atsitiktinumo dėka tapęs savojo tėvo nužudymo liudininku, pasmerkti brolį už nusikaltimą, kurio šis nė nesvajojo įvykdyti? O gal tiesa – tik menkutė smulkmena lyginant su karališkojo sosto spindesiu?..
„Kitados Delaino karalystėje gyveno karalius ir du jo sūnūs...“ – būtent taip pradeda savo pasakojimą Stivenas Kingas, žymus amerikiečių rašytojas, šį kartą sumanęs mums papasakoti apie įvykius, įvykusius kadų kadaise. Tai buvo laikai kai siautėjo teroras ir negandos, kai pasaulyje vis dar gyveno drakonai ir narsūs riteriai, kai miestuose stovėjo masyvios pilys su tamsiais požemiais, o žmonių likimus vis dar lemdavo pikti burtininkai ir baisūs jų kerai. Tada pasaulis buvo pilnas magiško blogio ir, žinoma, drąsių didvyrių. Būtent tada piktas kerėtojas Flegas sumanė įgyvendinti savo baisų planą... Karaliaus Rolando asmeninis burtininkas Flegas visad svajojo valdyti šalį. Jis netgi surezgė planą, kaip pasitelkus karaliaus įpėdinį „užimti“ sostą. Tačiau pagal visas taisykles, sostas turėjo atitekti Piteriui, vyresniajam broliui, perėmusiam didesnę dalį gerųjų jo motinos Sašos (vėliau palikusios šį pasaulį burtininko klastos dėka) savybių. Visgi Flegas randa išeitį. Pasitelkęs Greno dykumos nuodus burtininkas nužudo karalių, o baisiu nusikaltimu apkaltina Piterį. Šis netrukus nuteisiamas teisme ir visam laikui uždaromas Adatos bokšte. Burtininko nelaimei po penkerių metų įkalinimo, Denis, Benas Stadas ir Naomė pabando išlaisvinti kunigaikštį. Žinoma, pasaka, nebūtų pasaka, jei viskas vyktų per daug sklandžiai ir lengvai... Romanas „Drakono akys“ yra viena unikaliausių pasakų, papasakotų garbaus rašytojo Stiveno Kingo rankomis. Tai pasakojimas apie tamsiąją magiją ir kovą už absoliučią valdžią. Du broliai čia gimsta vienodomis sąlygomis, tačiau tik vienas iš jų galės tapti sosto įpėdiniu. Visgi šis pasakojimas ne apie brolio troškimą tapti karaliumi, ne, o apie meilę ir jos trūkumą. Skaitydami šią knygą mes gausime šansą išgirsti nepamirštamą istoriją, pripildytą gėrio, blogio ir užburiančių paslapčių. Man užteko perskaityti vos penkiolika šios knygos puslapių, kad suprasčiau, jog Stivenui Kingui nepavaldžių žanrų nėra. Taip jis parašė pasaką. Tačiau ši pasaka nėra paprasta, mat savo pasakojimu užburs bet kokio amžiaus skaitytoją, netgi patį seniausią ir patį skeptiškiausią. Jei Jūs jos dar neskaitėte, tuomet Jūs dar nepatyrėte, kas tai yra stebuklai ir kaip svarbu, kad jie mus lydėtų net ir perkopus brandos amžių.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą