Kould Mauntino kalėjimo E korpusas. Paskutines savo gyvenimo dienas čia leidžia pasmerkti myriop kaliniai: išmušus lemtingai valandai, jiems tenka pereiti koridoriumi, kitaip vadinamu Žaliąja mylia, ir sėstis elektros kėdėn.
Už dviejų mažamečių mergaičių išprievartavimą ir nužudymą savo eilės laukia ir milžiniško kūno sudėjimo tamsiaodis Džonas Kofis. Bet... prižiūrėtojų vyresnysis Polas Edžkoumas suabejoja šio klaikaus nusikaltimo tyrimu.
Pamažu aiškėja stulbinanti tiesa, kurią taip intriguojančiai ir sensacingai sugeba perteikti tik Stephenas Kingas.
Žinau, kad dar tik metų pradžia, tačiau jau dabar tvirtinu, kad Stiveno Kingo romanas „Žalioji mylia“ greičiausiai bus mano metų hitas. Taip, šios knygos siužetas man buvo žinomas dar nuo 1999-tų metų, kai išėjo to paties pavadinimo filmas su Tomu Henksu, tačiau tiek knyga, tiek filmas yra tikro šedevro pavyzdžiai, kas ir leido man konstatuoti šį faktą... 1932-tų metų spalio mėnesį, Valstybinė įkalinimo įstaiga Kould Mauntinas, E korpusas, kuriame kali nuteisti mirties bausme, sulaukė naujo lankytojo: Džono Kofio – paslaptingo milžino amžinai ašarotomis akimis. Jis nužudė dvi mažas nekaltas mergaites, dėl ko buvo patalpintas kartu su tais, kurie laukė eilės peržengti „Žaliąją mylią“ ir susitikti su elektros kėde „Senąja Žiežirba“. Tarp nuteistųjų Kould Mauntine taip pat kalėjo Edvardas Delakrua, nepastebimas prancūzas iš Luizianos, kuris išprievartavo ir nužudė jauną merginą, o vėliau sudegino dar šešis žmones, bei ypač agresyvus nepilnametis žudikas Viljamas Vartonas. Gyvenimas čia ėjo įprasta vaga, kol vieną dieną vyriausiasis prižiūrėtojas Polas susirgo ir jam atsivėrė stulbinama tiesa. Dabar jis bando išsiaiškinti vieną: kas tas naujai atvykęs tariamas žudikas, ir kokios paslaptingos galios yra jam pavaldžios? Kai Polas pradeda ieškoti atsakymų į šiuos klausimus, jis greitai supranta, kad laiko jam liko per mažai ir kad Džonas į šią Žemę yra atsiųstas galbūt paties Dievo... Romanas „Žalioji mylia“ yra turtingas ir labai kompleksiškas kūrinys, leidžiantis mus suabejoti mirties bausmės laukiančių žmonių kaltumu. Tai be galo sukrečianti istorija, sukelianti gailestį ir simpatijas mirtininkams, bei panieką ir pasibjaurėjimą prižiūrėtojams. Romano veikėjas Polas čia yra priverčiamas suabejoti jam nuolat kalama tiesa apie nuteistuosius ir netgi gauna šansą padaryti kažką gero, rizikuojant pačiam atsidurti kalėjime. Aš irgi manau, kad norint susidaryti tinkamą vaizdą apie kitą žmogų, neverta pasikliauti vien tik kitų nuomone. Reikia klausyti savo širdies, kuri kartais yra geresnis patarėjas, nei aplinkiniai žmonės.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą