Daržinėje šiauriau Stokholmo randamas šiurpiai sužalotas vyro kūnas. Nusikaltimo vietą apžiūrinčius kriminalistus ištinka šokas, kai pamato, kad nukankintasis vis dar gyvas. Toks ir buvo užpuoliko planas ar jis tiesiog suklydo? Netrukus auka keistomis aplinkybėmis miršta ligoninėje.
Aptikus antrą panašiai nukankintą vyrą tampa aišku – tai nebus paprasta byla. Abu nužudytieji yra nusikaltėliai, tad gal taip kriminaliniame pasaulyje suvedamos sąskaitos? Aukų daugėja, o komisarui Karlui Edsonui ir jo komandai kyla įtarimų, kad jas sieja visai kitoks ryšys. Vis naujų klausimų tyrėjams užduoda ir apie žmogžudystes rašanti žurnalistė Aleksandra Bengtson. Kažkodėl ji žino informaciją, prieinamą tik kriminalistams.
Kas sieja nužudytuosius ir kodėl būtent jie pasirinkti taikiniais? Ar tai – serijinio žudiko darbas?
Ir kas iš tiesų yra auka, o kas – nusikaltėlis?
Bo Svernström yra švedų rašytojas gimęs 1964 metais. Jis gyvena Stokholme ir dirba žurnalistu „Aftonbladet“ dienraštyje. Mokėsi Geteborgo universitete iš pradžių fizikos ir biologijos mokslų, vėliau literatūros, lingvistikos ir filosofijos. Nors dirbdamas redakcijoje nebuvo kriminalinių naujienų žurnalistu, sukaupė informacijos apie daugiau nei 1200 jį dominusių nusikaltimų. Tad pradėdamas rašyti debiutinį trilerį „Aukos“ jau žinojo, ką „nužudys“ pirmą...
Kai vienas ūkininkas iš Rimbu išvyksta dirbti savo dienos darbų, prie savo pašiūrės sienos jis randą nuogą, nukankintą ir prie sienos prikaltą vyrą. Atvykę į vietą, policininkai atranda, kad auka yra vis dar gyva. Policijos komisaras Karlas Edsonas imasi aiškintis šį nusikaltimą, o tuo metu žurnalistė Alekstandra Bengtson bando visa tai nušviesti spaudoje. Pasirodo nukankintasis yra gerai žinomas policininkams, tad priešų jam tikrai nestinga. Ir visgi nusikaltimo žiaurumas ir po to sekantys panašūs įvykiai rodo, kad Švedijoje siautėja dar vienas pavojingas psichopatas. Jau netrukus Karlas ir Aleksandra atsiduria visų įvykių sūkuryje, kur viskas yra ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio...
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, šį kartą besislepiantį po „Aukos“ pavadinimu. Romano dėmesio akiratyje atsiduria Karlas Edsonas – beveik penkiasdešimt vienerių metų amžiaus, tamsių, tačiau ties šaknimis jau retėjančių plaukų vyras, turintis dailų veidą, dariusį jį daug jaunesniu nei jis buvo iš tiesų. Beveik pusę savo gyvenimo jis buvo policininkas. Per tą laiką prisižiūrėjo turbūt visko, ko tik buvo įmanoma. Šešiolikmetė duktė dažnai jam prikaišiodavo ir vadindavo jį bejausmiu fašistu. Pats jis save labiau laikė abejingu žmogumi, nesugebančiu jausti vidinės šilumos, liūdesio ir pasibjaurėjimo neapsakomomis baisybėmis, kurias regėjo ir liudijo. Visgi net ir jį sukrėtė naujasis nusikaltimas, įvykdytas vienoje daržinėje Rimbu. Labiausiai galbūt dėl viso to brutalumo ir rafinuotumo. Auka buvo Markas Holstas, dar žinomas Roberto Jenseno vardu – gerai žinomas kriminalinis veikėjas. Glumino ir tai, kad vyras buvo paliktas gyvas, tačiau sunkiai sužalotas. Viskas buvo įvykdyta preciziškai tiksliai ir ryžtingai, tarsi sakytų, kad nusikaltimų bus daugiau...
Žinoma, įminti visas mįsles bandys ir žiniasklaidos atstovė Aleksandra Bengtson, dirbanti „Aftonbladet“ redakcijoje. Anksčiau Aleksandra rašė vienam leidinio priedų, bet dabar buvo naujienų reporterė ir darbavosi centrinėje patalpos dalyje netoli informacijos posto. Aleksandra dirbo „Aftonbladet“ reportere trylika metų, bet jos karjeros kreivė leidosi tik žemyn. Kurį laiką ji buvo vadinama kandidate užimti naujienų skyriaus vadovo kėdę. Dalyvavo parengiamojoje programoje ir įvairiuose mokymuose, bet paskui buvo grąžinta į reporterės pareigas. Ji klausė, kodėl, tačiau atsakymo taip ir nesulaukė. Jaunystėje norėjo būti rašytoja, bet, tėvų nuomone, turėjo tapti mokslininke. Galiausiai tėtis rado jam būdingą kompromisą ir leido studijuoti mediciną. Visgi ji neištvėrė ir metusi studijas kibo į humanitarinius mokslus. Jos nelaimei, tėvai nutraukė paramą, tad universiteto ji taip ir nepabaigė. Po dvejų metų vasarai įsidarbino pavaduojančia žurnaliste „Aftonbladet“, o netrukus ištekėjo už Eriko ir susilaukė dviejų vaikų. Deja, po penkerių metų jiedu išsiskyrė. Visgi aistra žurnalistikai, niekur nedingo, tad gavusi užduotį pasidomėti žmogžudyste Rimbu, kur buvo įvykdytas sunkus kūno sužalojimas, ji iš karto puolė darbuotis...
Na o kaip Aleksandrai ir Karlui seksis įminti visas rašytojo paruoštas žmogžudystes, aš rekomenduoju Jums patiems sužinoti. Juk romanas „Aukos“ yra puikus policijos tyrimo ir žurnalistinių ieškojimų rinkinys, pasakojantis labai jaudinančią, intriguojančią ir be galo įdomią istoriją. Nors romane nemažai vietos yra skirta nukankintų vyrų aprašymams, visgi autorius nesimėgauja smurtu ir viską pateikia rafinuotai, bei skoningai. Romano veiksmas yra pateikiamas daugiausia dviejų veikėjų akimis, kartais pasakojimą nutraukiant žudiko išgyvenimais. Aišku čia yra ir kitų veikėjų, kurių pasakojimai taip pat yra labai įdomūs.
Skaitydami romaną mes ne tik išvysime atkaklų policininkų darbą, bet ir turėsime galimybę pažvelgti į vienos naujienų redakcijos darbo kasdienybę. Kaip jie lankysis nusikaltimo vietose, fotografuos apylinkes, bandys išsiaiškinti aukų tapatybes, ar gilinsis į nužudytųjų praeitį. Tuo metu policija ieškos kiek svarbesnių įkalčių, o būtent pirštų antspaudų, DNR profilių, kraujo atitikmenų ir t. t. Jie taip pat seks dingusio automobilio pėdsakais, ieškos galimų įtariamųjų, ar lankys su byla susijusius šalies gyventojus. Romane veiksmas taip pat bus atskiestas ir šeimyniniais epizodais, pavyzdžiui, nevisai darniais Karlo santykiais su sugyventine, ar įprastais paauglių erzuliais Aleksandros namuose, kurie ne tik skaidrins šio romano skaitymą, bet ir leis pailsėti nuo įtempto policijos tyrimo.
Iš kitos pusės šio romano siužetas yra gana monotoniškas ir nekintantis. Jį galima apibūdinti žodžiais: „viena paskui kitą sekančios žmogžudystės“ ir „visiškas policininkų pasimetimas“. Šeimyninių epizodų čia taip pat yra labai mažai, na o veikėjų psichologiniai portretai gan skurdūs ir nedetalizuoti. Na bent jau iki to momento, kuomet skaitytojas pasiekia antrąją romano dalį. Ši „trenkia“ į galvą lyg stiprus spiritinis gėrimas, nuo kurio svaigulio bus labai sunku išsivaduoti. Sužinota netikėta tiesa viską apvers aukštyn kojomis, mat vers mus permąstyti „aukos“ ir „nusikaltėlio“ sąvokas.
Rekomenduoju kūrinį „Aukos“ visiems skandinaviškų detektyvų mėgėjams, bei tiems žmonėms, kurie mėgsta pasakojimus, kalbančius keršto ir vendetos temomis. Rašytojas Bo Svernström man pasirodė gan perspektyvus, tad ateityje lauksiu ir daugiau jo knygų vertimų.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą