Intriguojantis kriminalinis romanas, įtaigus ir gyvas pasakojimas apie XVII a. žmogaus požiūrį į Paskutinio teismo dienos pranašystes, tikėjimą ir prietaringumą, matematiką, filosofiją ir naujus to meto pasiekimus.
Kurt Aust yra danas rašytojas, gyvenantis Norvegijoje ir rašantis norvegiškai. Jis išpopuliarėjo vos tik parašęs savo pirmąjį romaną „Paskutinio teismo diena“. Autorius gavo apdovanojimą „Geriausias debiutas“ iš leidyklos „Askehaug“, o jo knyga buvo išverta daugelyje Europos šalių, tarp kurių Vokietijoje, Danijoje, Graikijoje, Nyderlanduose, Lietuvoje ir Čekijoje.
Sniegu užpustytuose ir nuo išorinio pasaulio nukirstuose nakvynės namuose-smuklėje, Naujųjų metų išvakarėse keletas keliauninkų randa prieglobstį. Tarp jų yra Danijos profesorius Tomas iš Buberžo ir jo studentas, Norvegas Pėteris Hortenas. Būtent jie yra mėgstamiausi Kurt Aust personažai, kurie pasirodo ne vienoje rašytojo knygoje. Jiems tenka dalia įminti baisų nusikaltimą, mat vos tik jie pasirodo smuklėje, čia pat nužudomas grafas prancūzas...
„Pradžioje buvo skaičius. Skaičius buvo prie Dievo. Skaičius buvo Vienas. Dievas.“ – taip savo pasakojimą pradeda pagrindinis knygos veikėjas Pėteris Hortenas, senas artrito susuktais pirštais, vyras, po ilgų svarstymų nusprendęs parašyti knygą apie tai, kaip jis sutiko Tomą iš Buberžo, žmogų, pakeitusį visą jo, tuo metu dar jauno vaikino, gyvenimą.
Tomas iš Buberžo buvo filosofijos profesorius, tačiau mielai skaitė paskaitas tiek apie astronomiją, tiek apie mediciną. Kaip ir daugelis jo kolegų, gilių, visapusių žinių jis sėmėsi daugelį matų intensyviai studijuodamas užsienio universitetuose. Jo smalsumas buvo nepasotinamas, taigi įgytų žinių nepamiršdavo, be to, nuolat domėjosi naujais tyrimų iš užsienio rezultatais, kad galėtų juos pasverti ir pasiūlyti mokslui naujų idėjų. Jo mėgstama sritis buvo teisė, ir jis svajojo eiti teisės mokslų profesoriaus pareigas Kopenhagos universitete.
Tuo metu Pėteris Hortenas, ištikimas Tomo pagalbininkas užaugo Horteno sodyboje, kurioje gyveno, kol jam sukako aštuoniolika. Jo mama ūkyje dirbo tarnaite, tačiau mirė kai Peteriui buvo penkeri su puse. Kas buvo jo tėvas, dar neaišku. Anot gandų, jis galėjo būti bet kas, tačiau labiausiai tikėtina – pats sodybos šeimininkas. Vieną 1697-ųjų metų dieną jis sutiko Tomą iš Buberžo, vyrą atvykusį prižiūrėti švyturio statybų Ferderio saloje. Taip jau nutiko, kad jam reikėjo persikelti į salą, o Pėteris buvo vienas iš tų žmonių, kurie valdė valtį. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Tomas susitarė su šeimininku, kad šis leistų Pėterį pas Nyčerės kunigą mokytis skaityti ir rašyti iš Šventojo Rašto. Kad pats galėtų sekti jo tobulėjimą, nutarė su juo susirašinėti. Na o kadangi vaikinui viskas sekėsi puikiai, 1699 metais jis pasikvietė jį pas save tapti jo patarnautoju ir sekretoriumi.
Taigi jau netrukus mes būsime nukelti į 1699 metus, kur mes ne tik išvysime, kaip vieną Danijos karalių pakeis kitas karalius, ne tik išgirsime apie įsiplieskusį karą tarp danų ir švedų, bet ir pamatysime to meto gydymo metodus, susipažinsime su mada nešioti parukus, ar žmonių dievobaimingumu ir prietaringumu.
Visgi šis romanas nebus pasakojimas apie Pėterio pirmąsias dienas šalies sostinėje, o bus istorija, pasakojanti apie žmogžudystę įvykusią siautulingą arktinę žiemos naktį. Čia saugodamiesi nuo šalčio ir pūgos Pėteris ir Tomas užsuks į vieną smuklę. Jau netrukus jie išgirs apie netoliese sušalusį grafą d’Andželį, prancūzą, kurio mirties aplinkybės jiems pasirodys per daug mįslingos...
Tačiau įdomiausia bus dar priešaky, kadangi tirti šį nusikaltimą du bičiuliai turės ne technologijų ir kriminalistikos amžiuje, o senais gūdžiais laikais. Visų pirma jie apžiūrės ir patys išskros lavoną, tada išmatuos mirusiojo batų ilgį, apieškos grafo kambarį ir daiktus, išklausinės smuklės gyventojus, ieškos atsakymų knygose, pieš gyvenvietės planus, ar net sudarinės visų svečių sąrašą.
Turiu pasakyti, kad atitrūkti nuo visų tų šiuolaikinių depresuojančių detektyvų ir nukeliauti į XVII a. pabaigos Daniją buvo išties šaunu. Tiesa istorija čia pasakojama labai smulkmeniškai, tad gali patikti ne visiems. Visgi lyginant su kanonišku Emberto Eco „Rožės vardu“, šis romanas man pasirodė daug įdomesnis. Jis man žymiai labiau priminė kriminalinį romaną, o ir filosofinių pamąstymų čia keliskart mažiau. Čia bus daug kalbama apie pasaulio pabaigą, apie paskutiniąją teismo dieną, apie žmonių prietaringumą ir baimę prieš nežinomybę. XVII a. buvo gūdūs laikai, kai žmonės vis dar tikėjo, kad širdis skirta sušildyti žmogaus kūną, kad kraujo nuleidimas yra pagrindinis vaistas, ar kad reikia nuolat melsti Dievą, mat kitu atveju jus nukeliausite tiesiai į Pragarą.
Romanas patraukia savo atmosfera, netradiciniai veikėjais, siužeto dėstymo tvarka, ar senove atsiduodančiu laikotarpiu. Rekomenduoju šią knygą visiems brolio Kadfaelio gerbėjams, bei tiems žmonėms, kurie ieško kažko išskirtinio ir netradicinio. Aš ją perskaičiau ir man patiko.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą