Penktoji Brunečio bylų serijos knyga. Venecijos policijos komisaras Gvidas Brunetis sužino, kad amerikietė meno istorikė, pažįstama nuo bylos La Feničės teatre, žiauriai sumušta. Šitaip užpuolikai įspėjo ją neiti susitikti su Venecijos meno muziejaus direktoriumi Frančesku Semendzatu. Tačiau Venecijoje prasideda acqua alta, o direktorių lygiai taip pat žiauriai užpuola ir nužudo nežinomi asmenys. Brunetis turės išsiaiškinti, kaip susijusi žmogžudystė ir Bretos pastebėta senovės kinų keramikos dirbinių vagystė.
Du nepažįstami banditai įsiveržia į turtingos senovės Kinijos meno žinovės Bretos Linč namus ir žiauriai sumuša šeimininkę. Jei ne atsitiktinis draugės įsikišimas, viskas galėjo baigtis daug liūdniau. Policijos vadovybė mano, kad tai tik nepavykęs apiplėšimas. Pats Venecijos policijos komisaras Gvidas Brunetis nėra tuo įsitikinęs. Juk įsivežę banditai reikalavo, kad buto šeimininkė atšauktų savo vizitą pas Dožų rūmų direktorių Frančeską Semendzatą. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad prasidėjus žymiajai acqua altai muziejaus direktorius randamas žiauriai nužudytas.
Taigi šį kartą mes susidursime su iš pažiūros gan įprastu nusikaltimus – pasikėsinimu apiplėšti. Viskas, galbūt, ties tuo ir būtų pasibaigę, jei ne komisaras Gvidas Brunetis, kuris pažinojo auką asmeniškai. Kadangi Breta Linč buvo jo pažįstama, nenuostabu, kad jis panoro ją aplankyti ligoninėje ir pagelbėti visomis išgalėmis. Atvykęs į ligoninę, jis išvydo visiškai subjaurotą moterį, kurią lengvai galima buvo supainioti su bet kuria iš sudaužytų ir sumuštų moterų, matytų per ilgus darbo policijoje metus. Žvelgdamas į ją jis sudarinėjo sąrašą vyrų, jo manymų, galinčių šitaip smurtauti prieš moterį, bet niekas neatėjo į galvą. Gal tai buvo apiplėšimas? Bet sinjora Petreli, sumuštosios draugė, dviem ją apklaususiems policininkams sakė, kad abu į apartamentą atėję vyriškiai net nenutuokė, kad ten yra dar kažkas, tad mušti moterį paprasčiausiai nebuvo prasmės. Juk jeigu jie butų atėję plėšti Bretos apartamento, būtų ją surišę ar užrakinę kambaryje. O jei tai ne apiplėšimas, tai kas tada?
Apklausęs sumuštą moterį Brunetis sužino, kad nusikaltėliai buvo jai prigrasinę neiti į susitikimą su dotore Semendzatu. Pastarasis buvo Dožų rūmų muziejaus direktorius, prieš maždaug penkerius metus padėjęs surengti kinų meno parodą, kurios metu Breta Linč dirbo kaip miesto administracijos ir kinų vyriausybės tarpininkė. Nenuostabu, kad iš Kinijos grįžusi moteris norėjo aplankyti muziejaus direktorių, tad nusikaltėlių grasinimai jai to nedaryti rodė kiek kitokio tipo nusikaltimą.
Visgi netrukus įvyksta dar ir žmogžudystė, tad paprastas sumušimas virsta sudėtingu policijos tyrimu. Auka buvo pats muziejaus direktorius, čia išdirbęs jau septynerius metus. Jis buvo vedęs, vaikų neturėjo. Buvo surengęs ne vieną tarptautinę parodą, tad turėjo ryšių su užsienio šalių muziejais ar jų direktoriais, bei pažinojo daugybę žmonių daugybėje vietų. Pasak aplinkinių, jis buvo malonus ir nusimanantis žmogus – puikus muziejaus administratorius. Iš kitos pusės, Brunetis netrukus įsitikina, kad direktorius galėjo būti įsivėlęs į tamsius darbelius, o prekyba senoviniais dirbiniais buvo tik vienas iš papildomų jo užsiėmimų.
Skaitydami romaną mes pamatysime, kaip Brunetis gilinsis į meno dirbinių prekybos užkulisius, klausinės vietinius menininkus, kreipsis į Interpolą, skaitys laboratorijos ekspertų komandos ataskaitas, klausinės apie senienų padirbinėjimą, ar net susidomės mafijos reikalais.
„Acqua Alta“ yra gan tipinė Gvido Brunečio serijos knyga, pasakojanti mįslingą istoriją, besisukančią apie meno dirbinių klastojimą. Rašytoja taip pat atkreipia skaitytojo dėmesį ir į kyšininkavimą gydymo sferoje, kalba apie sunkumus bandant prisikviesti greitąją pagalbą sekmadieniais, parodo italų nepakantumą homoseksualams, sukčiavimus muitinėje ir kitus dalykus.
Beskaitydami romaną mes taip pat išvysime taip vadinamą „acqua alta“, arba kitaip miestą kasmet užklumpantį potvynį, kurio metu visi turistai spragsi savo fotoaparatais, o tikri venecijiečiai galvoja tik apie tai, kaip ištrūkti iš užlietų gatvių ir pasiekti sausus namus. Čia miestą žadins Šv. Morkaus sirena, kuris skelbs naujieną, kad vanduo kyla.
Autorė savo kūrinyje parodys pagrindines Venecijos miesto problemas ir trūkumus, nepamiršdama, žinoma, išskirti ir privalumų. Tarkim žmonių geraširdiškumo, ar policininkų atkaklumo. Na bent jau Brunetis čia vaizduojamas kaip labai atkalus ir savo darbui atsidavęs profesionalas, nelinkęs sustoti pusiaukelėje ir palikti neįmintą nusikaltimą.
Jeigu Jūs esate vienas iš tų žmonių, kurie nuolat galvoja apie keliones į egzotines užsienio šalis, tačiau dėl savo mažo atlyginimo negali sau to leisti, romanas „Acqua Alta“ yra puikus problemos sprendimo būdas. Jį perskaitę Jūs ne tik, kad apsilankysite Italijos Venecijoje, bet ir užsuksite į tas miesto vietas, kurių būdami paprastu turistu negalėtumėte pamatyti. O, galbūt, net pagalvosite, kad Lietuva nėra jau tokia prasta šalis gyventi, o tas mažas atlyginimas tėra tik nedidėlė kliūtis dabartiniame Jūsų gyvenime.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą