PRIEŠ: Ema Boman saugo paslaptį: jos viršininkas, charizmatiškas ir kontroversiškas verslo magnatas Jesperas Orė paprašė jos rankos. Vienintelė jo sąlyga – kad šitai liktų tik tarp jų.
PO: Prabangiame Jespero Orės užmiesčio name policija randa jaunos moters kūną nukirsta galva. Nužudytosios tapatybė neaiškėja, klaikiai panašus nusikaltimas, įvykdytas prieš dešimtmetį, taip ir liko neišaiškintas, o Jesperas Orė dingo be pėdsako.
Paslaptingiausios metų žmogžudystės tyrėjai policininkas Peteris Lindgrenas ir kriminalinių nusikaltimų psichologė Hanė Lagerlind Šion aklavietėje. Problema dar ir ta, kad jųdviejų santykiai pašliję jau dešimt metų. Nuo tada, kai Peteris paliko Hanę.
Kas yra nužudytoji moteris? Kur dingo Jesperas Orė? Kokių paslapčių turi Ema? Ką slepia Hanė? Kas neduoda ramybės Peteriui? Ir kodėl meilė dažnai yra tokia nenuspėjama? Stokholmą kaustant žiemos šalčiui, Emos, Peterio ir Hanės likimams lemta neišvengiamai susipinti šiurpiame apsėdimo, keršto, beprotybės, žlugusios meilės ir tamsių praeities šešėlių šokyje.
Ema Boman, kukli drabužių parduotuvės darbuotoja, pradeda bendrauti su niūriu prekybos tinklo direktoriumi Jesperu Orė. Jis yra viešas asmuo, tad verčia Emą slėpti jų santykius, o netrukus ir visai palieka. Iš karto po to Emą ima persekioti keisti nutikimai, dėl kurių moteris apkaltina savo buvusįjį. Kiek toli jis gali nueiti, kad priverstų ją tylėti?.. Po dviejų mėnesių atokiame Jespero Orės name randamas jaunos moters lavonas. Pats verslininkas – dingęs be pėdsakų. Patyręs tyrėjas Peteris Lindgrenas ir policijos psichologė Hana Lagerlind Šion, moteris neseniai sužinojusi serganti demencija, ima tirti bylą, neįtikėtinai panašią į neišspręstą nusikaltimą, įvykusį prieš dešimt metų. Kartu jie bandys nustatyti, kas yra auka, o kas nusikaltėlis, bei kodėl žudikas yra toks beprotiškai žiaurus.
Taigi pasiėmiau skaityti jau trečiąjį skandinavišką detektyvą paeiliui, šį kartą parašytą švedų rašytojos Kamilos Grebė. Tai yra solinis autorės debiutas, pasakojantis gan niūrią istoriją, besisukančią apie vieną merginą.
Dėmesio akiratyje atsidurs Peteris Lindgrenas, daug šilto ir šalto matęs žmogžudysčių skyriaus detektyvas, niūrus tipas palaidojęs motiną ir seserį, o tėvą praradęs šiam išvykus į Kostą del Solį savo dienas leisti geriant iki žemės graibymo. Kažkada jį jaudino žmogžudystės tyrimas, jis jį matė kaip siūlų kamuolį, kurį reikia po truputį išpainioti. Tačiau dabar jis jautėsi pasimetęs ir visiškai nusivylęs. Juk mirusieji taip ir lieka mirę, tad jo darbas atrodė turintis išties mažai prasmės. Jis metai iš metų vis stovi prie skrodimo stalo, klausinėja liudytojus ir kalbina giminaičius. Metai iš metų jis gaudo nusikaltėlius ir stengiasi padaryti pasaulį saugesnį. Bet ar jam pavyko? Nesijautė jis ir geras vyras, o dar labiau tėvas. Vaikų jis nenorėjo, tad Žanetės pastojimą vertino kaip savotišką sąmokslą. Albinui dabar penkiolika, ir jie matosi retai – per Kalėdas, vasarvidį ir jo gimtadienius. Žanetė sako, kad jam depresija, bet jis tuo netiki ir juo labiau neketina gausinti ir taip jau neaprėpiamus farmacininkų turtus.
Ir štai dabar ir taip niūrią Lindgreno nuotaiką sugadina iškvietimas į įvykio vietą, kurioje randama moteris nupjauta galva. Auka buvo dvidešimt penkerių-trisdešimties metų moteris, mirusi dėl daugybės smūgių ir pjūvių kakle, jau neminint šalimais padėtos galvos. Visa tai labai priminė žmogžudystę įvykusią Siodermalme prieš dešimt metų, taip ir neišaiškintą. Moteris randama Jespero Orės, generalinio prekybos tinklo „Clothes and More“ direktoriaus, namuose. Tuo metu pats vergvaldys iš širdžių ėdikas yra kažkur dingęs. Policijai iškyla tik vienintelis klausimas – jis auka ar nusikaltėlis?..
Daugiau man nelabai norisi atskleisti knygos detalių, nebent pasakyti, kad knygoje bus tikrai daug visko. Pradedant įsimylėjusios merginos išpažintimi, atsiminimais iš vaikystės, psichologę ištikusiomis bėdomis, baigiant Peterio vedybomis ir nauja/sena meile.
Romanas yra gan niūrus ir tamsus, o tai, kad jis yra pateikiamas iš pirmojo asmens perspektyvos, tik dar labiau stiprino šį įspūdį. Jei Jūs mėgstate Jo Nesbo detektyvus ir esate kada nors pagalvoję, o kaip jie atrodytų jei būtų pateikiami pirmuoju asmeniu paties Hario Hūlės akimis, tada ši knyga yra būtent Jums.
Iš pradžių galvojau, kad tokiu būdu romanas praras dalį savo šarmo ir vaizdingumo, juk bus pateikiamas tik vieno veikėjo akimis, tačiau čia rašytoja rado išeitį ir neapsistojo tik ties vienu personažu. Kitaip sakant pasakojimas bus pateikiamas ir iš Emos Boman, ir iš Hanės Lagerlind Šion perspektyvos. Aš jų biografijų nedetalizuosiu, pasakysiu tik tai, kad jos bus ne ką mažiau išskirtinės, nei paties Peterio.
Knygos veiksmo vieta – apsnigtas ir užpustytas Stokholmas – buvo tikras mano svajonės išsipildymas. Mėgstu žiemą, mėgstu sniegą, o dar labiau mėgstu skaityti kūrinį žiemišku laikotarpiu. Ypač jei ir pas mus Lietuvoje vyrauja panašūs orai. Tas labai pagyvino romaną, nors šis ir be to man pasirodė pakankamai neblogas.
Vienintelis man nepatikęs šios knygos akcentas, tai kiek painokas jos vertimas. Nesakau, kad jis blogas, bet vietomis parinkti žodžiai man pasirodė per daug painūs ir nekasdieniški. Dėl to tekdavo karts nuo karto sustoti ir gerai įsiskaityti, juk kitaip aš nesuprasdavau sakinio prasmės. Tiesa, klaidino ir kiek „moteriškas“ knygos pavadinimas, kuris tarsi rėkė, kad tai dar vienas eilinis melodraminis detektyvas. Nesuklyskite, taip nėra.
Romanas, kaip jau supratote sukasi apie tris veikėjus: policininką Peterį, parduotuvės darbuotoją Emą ir psichologę Haną. Veiksmas čia pateikiamas keliomis laiko perspektyvomis: prieš du metus ir dabar. Tiesa, čia yra ir daug veikėjų prisiminimų, kurie leido atskleisti personažų charakterius ir parodė, kodėl jie yra tokie, kokie yra.
Jau ko verta ir romane randama alegorija apie vikšrą ir drugelį. Juk ir šis romanas yra visai kaip drugelio lėliukė, kuri skleidžiasi po truputį, kol galiausiai ima spindėti visu gražumu. Ši knyga, tai meilės, išdavystės ir apsėdimo istorija, atskleista pasitelkiant įtikinamus veikėjų paveikslus, bei sudėtingą jų vidinių dialogų voratinklį.
Pabaigoje norisi tik pridurti, kad romanas „Meilužis ir drugys“ yra tikrai neblogas rašytojos Kamilos Grebė solinis debiutas. Jis yra tamsus, niūrus, šaltas ir net atgrasus, tačiau vis tiek sušildantis kiekvieno rimto detektyvų mėgėjo širdį, bei leidžiantis jam susimąstyti, kodėl mes elgiamės vienais, o ne kitaip.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą