Ankstų žvarbaus gruodžio rytą Evening Post Nusikaltimų skyriaus vadovė Anika Bengtzon pažadinama telefono skambučio. Olimpiniame stadione nugriaudėjo sprogimas. Į skutelius suplėšyta auka – Kristina Furhagė, vasaros olimpinių žaidynių organizacinio komiteto galva. Meistriškai balansuodama tarp šeimos ir vadovaujamų pareigų laikraščio skyriuje, spausdama informaciją iš policijos informatoriaus, Anika ima kapstytis Kristinos praeityje. O ten grasinimai susidoroti, slapta santuoka ir nešvariai gautos pareigos. Tada nugriaudėja antrasis sprogimas. Šiurpūs nusikaltimai žurnalistei yra geriausia sensacija. Kai šaltinis atskleidžia, kad policija jau lipa ant kulnų nusikaltėliui, Anika išsireikalauja išskirtinio interviu. Tik reporterė kapsto per giliai ir netrukus pati taps įsiutusios serijinės žudikės taikiniu.
Na turiu pasakyti, kad likau labai stipriai sužavėtas. Jeigu Patricia Cornwell yra teismo medicinos tyrimo meistre, o Michael Connelly yra policijos darbo kasdienybės virtuozas, tai Liza Marklund, be jokios abejonės, yra geriausia žurnalistinio tyrimo rašytoja.
Šioje knygoje rašoma apie tai, kaip prieš vasaros olimpinių žaidynių Stokholme pradžią susprogdinamas stadionas. Vienintelė auka – organizacinio komiteto pirmininkė. Ar tai pamišėlio, nusistačiusio prieš taiką pasaulyje, išpuolis, ar asmeninis susidorojimas? Policija atkakliai tyli, todėl žurnalistei Anikai Bengtzon nelieka nieko kita, kaip tik pačiai iššniukštinėti įvykio aplinkybes.
Nieko nelaukdamas pasakysiu, kad leidykla labai laiku pasirinko išleisti šią knygą. Kai daugelyje šalių už lango vyksta teroristų sukelti sprogdinimai, o šiemet dar laukia Olimpinės žaidynės Rio de Ženeire, aktualesnės knygos paprasčiausiai negalima buvo surasti.
Joje mes susipažinsime su žurnalistinių tyrimų užkulisiais iš pirmų akių. Romano veikėja Anika Bengzton, vadovaujanti Nusikaltimų skyriui, kartu su būriu žurnalistų bando nušviesti ir įminti mįslę slypėjusią po stadiono susprogdinimu. Mano nuomone, Liza Marklund labai taikliai pagavo tą sambrūzdį įvykus grandioziniam nusikaltimui. Vieni reporteriai renka informaciją apie aukas, kiti apie žudiko paieškas, treti rašo apie ankstesnius panašius nusikaltimus ir pan. Rašytoja puikiai atvaizduoja žurnalistų darbą, puikiai parodo, kad net sekmadienį, gavę skambutį, jie turi lėkti į darbą nieko neklausinėję. Ji meistriškai pavaizduoja žurnalistų rutiną: kaip kartais sunku kalbėti su nelaimės ištiktu žmogumi, nepamiršti papietauti įtemptai dirbant visą dieną, ar suspėti derinti darbą su šeima.
Knygoje tikrai labai daug mįslės, kuri visai kaip koks rožės žiedas skleidžiasi po truputį, atskleisdama vis daugiau paslapčių ir „nešvarių skalbinių“. Romano intriga išlaikyta iki pačių paskutinių puslapių, o knygos pabaiga man pasirodė tikras „dinamitas“.
Knygos veikėjai labai realūs, tikroviški ir įtikinami. Liza Marklund yra viena tų rašytojų, kurios gebėjimu paversti veikėjus „gyvais“ aš niekaip nenustoju stebėtis. Vaizduotės nupiešti vaizdiniai būna be galo tikroviški, beveik trimačiai.
Kalbant apie pasikeitimus veikėjų gyvenimuose, tai juos išskirti yra tikrai labai sunku. Taip yra dėl to, kad serijos knygos spausdinamos ne eilės tvarka. Jei gerai supratau, tai ši knyga (eiliškumo tvarka) įsiterpia tarp knygos „Klubas 69“ ir romano „Nobelio testamentas“. Ji yra ketvirtoji serijos knyga apie nenuilstančią žurnalistę Aniką Bengzton. Šioje knygoje Anika jau vedusi, turi du vaikus, prieš du mėnesius ji buvo paaukštinta į Nusikaltimų skyriaus vadovės pareigas. Taip pat aš sužinojau ir kai ką nauja, arba prisiminiau kai ką pamirštą. Anikos tėvas miręs, o motina tebegyvena Heleforšene, Siodermanlande, kur Anika užaugo. Taip pat ji turi seserį, kuri įsikūrusi Flene ir dirba parduotuvėje „Right Price“. Deja, su jomis abejomis Anika matosi labai retai.
Skaitydamas buvau tikrai labai kritiškas, mat prieš tai skaityta kito skandinavų rašytojo knyga man pasirodė tikras košmaras. Laimei, tikrai neradau prie ko prikibti. Skaitydamas nelieki abejingas Anikai, jos užsispyrimui, drąsai, ryžtui, sąžiningumui, moteriškumui, bei tuo, kaip ji rūpinasi savo šeima. Vienintelis minusas kurį galėčiau įvardinti yra tas, kad buvo tikrai labai sunku įsijausti į žiemos metą randamą knygoje, kai pas mus už lango beveik 30 laipsnių karštis, o ir Olimpinės žaidynės, man, apskirai, labiau siejasi su vasara. Iš kitos pusės, man labai patiko tas visas šventinis laikotarpis pavaizduotas knygoje. Visi laksto ieškodami dovanų, kepa sausainius, žiūri kalėdinius filmus... Gaila, rašytoja taip mums ir neparodė, kaip Anika atšventė Kalėdas.
Manau, ši knyga yra puikus laisvalaikio praleidimo būdas, o kartu ir pavyzdys kitiems rašytojams, kaip turi atrodyto geras romanas. Ši knyga man dar kartą priminė, kodėl aš taip mėgstu ir branginu detektyvo žanrą.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą