JAV valdžios viršūnės sukrėstos: rasti dviejų Aukščiausiojo Teismo teisėjų lavonai. Nei įtariamųjų, nei įkalčių, nei liudininkų – „darbas“ atliktas švariai. Kas tai – paprasčiausias atsitiktinumas ar kruopščiai parengtos ir įvykdytos žmogžudystės?
Kol vyksta tyrimas, aiškinamasi galimos priežastys ir įvykių aplinkybės, aukščiausiuose sluoksniuose rezgamos intrigos bei kuriami ateičiai svarbūs planai. Ir visai netikėtai šitą galingą teisėsaugos sistemą bei prezidentą su patarėjais sudrebina nedidelis dokumentų rinkinys, kuriame pateikti teisėjų žmogžudysčių motyvai, priežastys ir sąsajos. Tačiau visų nuostabiausia, kad šią dosjė parengė Darbė Šo, gabi, graži ir ambicinga Naujojo Orleano teisės fakulteto studentė, kuri net nenutuokė, kokią griūtį tai sukels...
Mėgstu Džono Grišemo knygas. Jos yra išties savitos, unikalios, neretai labai įdomios. Visgi ši knyga man buvo tikras sapnininkas. Sapnininkas ne dėl to, kad ji aiškina sapnus, o dėl to, kad labai į sapną traukė. Na bent jau jos pradžia iki to momento, kai savo automobilyje susprogsta Darbė Šo draugas Tomas Kalaganas. Nuo šio momento įvyksta tarsi kažkoks lūžis ir mes per tirštą sapnų rūką imame atrasti Grišemą tokį, kokį pažįstame.
Nuo to momento, kai Šo draugas ir mylimasis išlekia į orą, prasideda veiksmo kupina lavina, kuri kartu pakelia, bet ir nuliūdina. Atrodo ko čia nuliūsti? O liūdina tai, kad visas tas veiksmas yra tarsi ištrauktas iš eilinio Holivudinio filmo. Kažkas kažką gaudo, tas kažkas slepiasi, pakeliui nukenčia ir žudomi žmonės. Reikia herojui ieškoti išeities, reikia ieškoti būdų išlikti. Darbė Šo tenka slapstytis nuo blogiukų, kurie nori ją nugalabyti, mat ji tapo aukščiausiuose valdžios sluoksniuose „vaikštančio“ dokumento pavadinto „Pelikano dosjė“ autore. Dokumente apžvelgiamos priežastys ir kaltininkai, kodėl buvo nužudyti du aukščiausiojo teismo teisėjai. Dabar neaiškinsiu, kas dokumente buvo rašoma, pasakysiu tik tiek, kad jo turinys atskleidžiamas perskaičius apie pusę knygos. Tas tikrai intrigavo, aš net knygos pradžią perskaičiau du kartus, nes pamaniau, kad praleidau jo turinį. Turinys, žinoma, siejasi su teismais ir teisėtvarka, visgi Grišemas yra teisinių detektyvų ir trilerių meistras.
Keik liūdino ir tai, kad autorius pasirinko ne tik banaloką Holivudišką siužetą „šaudyk ir gaudyk“, bet ir herojus apdovanojo per daug jau dideliais sutapimais. Pavyzdžiui, kaip tyčia Darbė Šo turi atliekamus porą šimtų tūkstančių, kurių pagalba gali nesunkiai slapstytis nuo blogiukų. Pradžioje ji viską darydavo per savo banko kortelę, o vėliau kito žmogaus parekomenduota nusiima pinigus ir ima atsiskaitinėti grynais, taip neleisdama antagonistams prie jos priartėti.
Viską kiek praskaidrina žurnalistinis tyrimas, kokio nerasi bet kokioje knygoje ir kuris įneša kažko savito ir unikalaus. Darbė Šo su reporteriu Grėjumi Grenthemu bando atrasti vieną teisininką, kuris galėtų nušviesti „Pelikano dosjė“ aptartus įvykius naujai, vėliau atradę, kad šis nebegyvas, lanko jo žmoną, o tada bando patekti į mirusiojo banko seifą.
Galiausiai viskas baidaisi didžiuliu skandalu, nors tie paskutiniai romano skyreliai man tapo savotiška kankyne, mat labai prailgo. Pabaiga pasirodė kažkokia ne Džonagrišemiška. Trūko kažkokio didesnio sprogimo, ar kitaip sakant razinos ant paskutinio kąsnio.
Pagal romaną yra sukurtas to paties pavadinimo filmas (1993 m.), kuriame vaidina Denzelis Vašingtonas ir Džulija Roberts.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą