Tai vienas stipriausių ir tobuliausių garsaus prancūzų rašytojo Sébastien Japrisot kūrinių. Sukrečianti knyga apie gyvenimą ir meilę.
„Buvo kartą penki prancūzų kareiviai ir išėjo jie į karą – taip sutvarkytas pasaulis“. Taip prasideda romanas „Ilgas sužadėtuvių sekmadienis“, kuris buvo apdovanotas „Interallie“ premija ir pagal kurį sukurtas filmas. Penki kareiviai nuteisiami myriop, kad būtų įsidėmėtinas pavyzdys kitiems, norintiems išvengti karo tarnybos, ir išmetami surištomis rankomis neišvengiamai žūčiai į niekieno žemę tarp dviejų priešiškų apkasų. Knygos herojė Matilda, jauniausiojo iš nuteistųjų sužadėtinė, paaukojo visą savo gyvenimą, kad sužinotų tiesą ir surastų savo jaunų dienų mylimąjį – gyvą ar mirusį. Apie septynerius metus Matilda, apdovanota ypatingu atkaklumu ir skvarbiu detektyvo protu, ieško savo sužadėtinio, vaikosi paskui vienas po kito atrastus liudytojus, iš gabalėlių ir nuotrupų it dėlionę dėlioja jų likimus ir savo meilės lemtį. Šiame filosofiniame trileryje skaitytojas atras jaudinančius samprotavimus apie gyvenimą ir mirtį, taip pat žavią heroję, vertą užimti deramą vietą įsimintiniausių literatūrinių portretų galerijoje.
Net nežinau nuo ko reikėtų pradėti kalbėti apie šią knygą. Bene sunkiausiai šiemet skaityta knyga. Lyg ir trileris, bet reikalaujantis rimto nusiteikimo. Knygoje pasakoja apie penkis vyrus kurie persišovė sau rankas, kad nereikėtų dalyvauti kare. Už tai jie buvo atiduoti sušaudyti. Tačiau kaip ten viskas įvyko ir ar juos sušaudė ar ne, bando išsiaiškinti vieno vaikino mergina. Ji vaikosi vieną po kito liudytojus ir bando išsiaiškinti tiesą. Atrodo siužetas lyg ir labai paprastas, bet viską gadina pats rašymo stilius. Kas yra skaitęs Žaprizo knygų, žino, kad šis rašytojas nesilaiko tradicijų. Jis vis ieško kažko naujo, kažko kitokio, kai kas pasakytų, bando išrasti dviratį iš naujo. Tai nėra blogai, kol netrukdo skaitymui. Deja, šioje knygoje man tai trukdė. Vienu metu tekstas pasakojamas per prisiminimus, vėliau per karo korespondenciją, galiausiai šokinėjama tarp būtojo ir esamojo laiko. Vienu žodžiu truputį persistengta. Istorijos labai mažai, teksto labai daug. Galvojau, kad čia rasiu nemažai epizodų iš karo, kažką panašaus į M. Puzo „Tamsos arena“, bet realiai didesnę knygos dalį sudaro pats ieškojimas, o ne karo prisiminimai, kurie telpa vos į keletą pastraipų. Tikrai norėjau pasinerti į istoriją, bet tas begalinis šokinėjimas ir nuklydimai į šalį to nedavė. Perskaitęs visą knygą, galiu pasakyti, kad įdomiausi pasirodė paskutiniai du skyreliai. Visa kita, tai nuobodus liudytojų klausinėjimas. Be to teko perskaityti apie pusę knygos, kol pripratau prie minėto knygos stiliaus. Viskas pasirodė per painu, per sudėtinga, per daug nerangu. Tikrai gaila, nes knyga galėjo būti visai nebloga, galėjo būti tarsi Pirmojo pasaulinio karo atsiminimai. Yra sukurtas filmas pagal knygą. Išties norėčiau jį pamatyti, vien tam, kad sulyginčiau su knyga. Pagal reklaminį filmuką tai atrodo išties nebloga meilės-karo istorija.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą