„Buvo ir nebėr“ – pirma lietuvių skaitytojo pažintis su M. Millar kūryba. Tai pasakojimas apie vieną keistą žmogžudystę... Virdžinija Barkli, išlepinta turtuolių dukrelė, suimta įtarus nužudymu, bet atsisako ką nors kalbėti. Visi, net advokatas Erikas Mičemas mano, kad ji galėjo nudurti savo bičiulį Klodą Margolį. Tačiau prisistato toks Loftas, mirtina liga sergantis jaunuolis, ir įrodo padaręs šį nusikaltimą. Nepatiklusis Erikas Mičemas nutaria prisikasti prie tiesos – ir ji pasirodo stulbinanti.
Na iš tikrųjų ne per labiausiai kažką daug daliu pasakyti. Istorija gal ir nėra pati įdomiausia, praktiškai viskas kas vyksta knygoje, sutalpinta jos aprašyme, plius ta, neva, „stulbinanti“ tiesa, tačiau pats rašymo stilius tikrai labai geras. Perskaitęs ankstesnę Margaret Millar knygą priėjau prie išvados, kad ji labiausiai panaši į Raimondo Čandlerio sekėją. Po šios knygos, tai galiu patvirtinti dar kartą. Stilius toks pat lengvas, pilnas sarkazmo ir ironijos. Kažką panašaus parašyti, su tiek daug palyginimų ir kandžių dialogų, yra išties sunku, todėl visą šią rašliavą galima būtų pavadinti tikra poezija. Lyginant su Čandleriu, tai jo knygose veikia privatūs sekliai, o čia advokatai ar teisininkai. Taip pat Čandlerio herojus man pasirodė daug kietesnis, dažniau gauna į marmūzę, mėgsta pasmaguriauti alkoholiu. Na o Millar herojų pagrindinis bruožas būtų landumas ir noras viską išsiaiškinti iki galo. Knygos pabaiga, visai kaip ir meilės linija – šiaip sau, bet viską atperka stilius. Tiesa, pastebėjau, kad tiek Millar, tiek Čandlerio knygas reikia skaityti gerai susikaupus, tyloje. Kitaip tas visas sarkazmas paprasčiausiai praplaukia pro šalį net nepastebėtas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą