„Gali rytojui užsakyt man karstą“ – labai smagi, intriguojanti istorija apie jauno advokato Tomo Aragono (simpatiškiausio Millar personažo) nuotykius Meksikoje, kur jis ieško klientės dingusio pirmojo vyro. Tomo ieškojimai bergždi: pradėjęs eiti kokio nors reikiamo žmogaus pėdsakais, deja, randa jo lavoną. Paprasta užduotis tampa stulbinamų „sutapimų“ virtine ir lenktynėmis su mirtimi. Pasirodo, paslapties rakto reikia ieškoti visai kitur. Knyga žavi sąmoju ir pikantiškais dialogais.
Jau seniai ieškau knygų panašių į Raimondo Čandlerio kūrybą. Tako skaityti daug „ale Čandleris“, bet nė viena realiai nebuvo panaši į tai ką žada. Kai sužinojau, kad Millar turi šio panašumo, turėjau perskaityti bent vieną jos knygą. Iš pradžių skaitydamas žiūrėjau tikrai laaaabai skeptiškai, bet galiu tvirtai pasakyti, kad čia, turbūt, pirmoji knyga, kuri tikrai turi to panašumo. Dialogai tokie pat taiklūs, tokie pat įdomūs, tokie pat sarkastiški ir tikrai su sąmoju. O keisčiausia, kad juos parašė moteris. Margaret Millar – amerikiečių psichologinio detektyvo klasikė. Gimė Kanadoje, mokėsi Toronto universitete. Debiutavo 1941 m. Parašė 30 romanų, jie išversti į keliolika kalbų. Ilgą laiką buvo Amerikos detektyvų rašytojų sąjungos pirmininke, o 1983 m. gavo garbingiausią šios organizacijos apdovanojimą – Grand Master premiją už viso gyvenimo nuopelnus žanrui. Įdomu tai, kad M. Millar vyras – kitas labai įžymus amerikiečių detektyvo meistras Rosas Makdonaldas. Jie pragyveno drauge keturiasdešimt metų. Esu skaitęs Makdonaldo knygų, bet Millar man patiko labiau. Knygoje pasakojama apie tai, kaip viena turtinga ponia nusamdo teisininką surasti jos pirmąjį vyrą. Paprasta užduotis greitai virsta negyvėlių virtine. Pagrindinis knygos herojus – 25 metų teisininkas Tomas Aragonas. Pasak jo boso gabus vyrukas, gražios išvaizdos, šiek tiek pedantiškas. Ispanų kalba jam gimtoji, tad užduočiai Meksikoje ji kaip tik. Tikrai gan įdomus personažas, bet lyginant su Čandlerio Filipu Marlou, tai jam trūksta šiek tiek kietumo ir šaltakraujiškumo. Be to jis nėra vienišas vilkas (vedęs) ir negauna į marmūzę pirmai progai pasitaikius. Visgi visai kaip ir Marlou, mėgstą išlenkti vieną kitą taurelę kai ko stipresnio. Knyga patraukė įdomiais ir šmaikščiais dialogais, taip pat man patiko Meksikos kraštovaizdžio ir kultūros aprašymai. Berods dar neteko skaityti knygos, kur veiksmas vyktų Meksikoje, tad buvo kažkas naujo. Pabaiga per greita, bet tikrai netikėta.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą