Visas pasaulis sugriautas branduolinio karo. Didieji miestai nušluoti nuo Žemės paviršiaus, apie mažuosius ničnieko nežinoma. Likusioji žmonijos dalis paskutines dienas stumia bunkeriuose bei slėptuvėse. Didžiausia jų – Maskvos metropolitenas. Išsigelbėjo tik tie, kurie atsidūrė jame, ant sostinės krentant kovinėms raketų galvutėms. Išlikusiesiems po Paskutiniojo Teismo dienos metro tapo savotiška Nojaus arka. Planetos paviršius užkrėstas radiacija ir apgyventas pabaisomis. Nuo šiol gyventi įmanoma tik po žeme.
Stotys virto savotiškais miestais-valstybėmis, tuneliuose karaliauja tamsa ir siaubas. Sevastopolio stoties, mažosios požeminės Spartos, gyventojams prireikia nežmoniškų pastangų, kad išliktų savo priebėgoje ir apgintų ją. Tačiau kartą Sevastopolio stotis atkertama nuo viso likusio metro, ir jos gyventojams gresia siaubinga mirtis. Žmones išgelbėti gali tik didvyris...
Na ką, prisiruošiau ir aš perskaityti epinio romano „Metro 2033“ tęsinį, pavadinimu „Metro 2034“. Nors knyga tęsia įvykius po pirmosios knygos dalies, visgi ją galimą skaityti nesilaikant tvarkos. Čia kaip ir pirmojoje dalyje veiksmas vyksta Maskvos metro požemiuose, kur vis dar rusena šiokia tokia gyvybė po didžiojo karo, įvykusio prieš dvidešimt metų ir sunaikinusio žmoniją nuo žemės paviršiaus. Kaip ir pirmojoje dalyje, metro vis dar kupinas pabaisų, mutantų, paslaptingo rūko, o svarbiausia – ligų proveržių. Knygos centre – Sevastopolis, piečiausia metro stotis. Kiekvieną dieną stoties gyventojai yra priversti kovoti su monstrų ir mutantų išpuoliais. Vieną dieną, karavanas turėjęs atvežti amuniciją – dingsta, tad stoties likimas pakimba ant plauko. Karavano ieškoti iškeliauja Homeras, Achmedas ir Chanteris. Taip kad knyga, visai kaip ir pirmoji, yra ilga kelionė metro požemiais kovojat su radiacija, monstrais, sukilėliais ar epidemija. Nors rusakalbių svetainėse sakoma, kad ši knyga yra filosofiškai stipresnė, visgi asmeniškai man, „Metro 2033“ pasirodė filosofiškesnė, nors, galbūt, tai tik iliuzija, mat pirmosios knygos stilius daug paprastesnis, knyga lengviau suvokiama, yra daug paprastesnė. Antroji knyga yra filosofiškai stipri, bet parašyta daug sudėtingesniu stiliumi, todėl ne visad lengvai suvokiama, net šiek tiek varginanti. Joje žymiai daugiau metaforų ir alegorijų, tačiau jos užmaskuotos tarp kitų, ilgų pamąstymų ar prisiminimų, tad ne visad lengvai pastebimos ir suvokiamos. Kitas mano pastebėtas skirtumas, tai didesnė veikėjų gausa (veiksmas pateikiamas skirtingų veikėjų akimis), taip pat knygoje daugiau veiksmo, šaudymo, skerdynių, o siužetas daug sudėtingesnis ir ne toks nuspėjamas. Viskas prasidėjęs nekalto karavano paieška, baigiasi vaistų nuo žmonijos maro paieška. Įpinta ir šiokia tokia, ne visai vykusi meilės linija. Knyga nebloga, nors ankstesnė man patiko daug labiau. Kiek žinau rusų kalba netrukus gali pasirodyti ir „Metro 2035“, o kol kas sąraše laukia „FUTU.RE – Ateitis“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą