Policininkai žinojo, kas yra prievarta ir mirtis. Jie gerai išmanė savo kasdieninį darbą, tačiau susidūrė su tuo, ko dar nebuvo matę: išniekinti, nukankinti nuogi kūnai embrionų pozomis, kalnų ir ledo pasaulis. Makabriška mirties žymė – purpurinės upės. Kas jie, atlikę šį kruviną darbą: velnio apsėstųjų sekta, o gal pamišusių žudikų gauja?
Kovose su gangsteriais nusipelnęs komisaras Nymanas ir gyvenime šilto ir šalto ragavęs policininkas Abdufas šį sykį ištirs beprotišką bylą. Realybė, su kuria jie susidurs, bus baisesnė, negu galima įsivaizduoti.
Skaitydamas ankstesnius šio rašytojo kūrinius jau įsitikinau, kad kalbant apie Žaną-Kristofą Granžė, svarbiausia nesustoti ties knygos pradžia, nes ji būna sunkiausia. Nežinau kodėl taip yra, bet man šio rašytojo knygų pradžios neretai būna nuobodžios. Taip buvo ir su „Juodoji linija“, taip buvo ir su „Akmenų sinodas“. Kažkaip nekabina ir nors nusišauk. Va ir čia pradžia gan nuobodoka. Viename universitetiniame miestelyje randamas kraupiai nužudytas vyras. Nuogas, susuktas embriono poza bei išluptomis akimis jis randamas įkištas uolos plyšyje. Tirti bylą iškviečiamas policijos veteranas, komisaras Pjeras Nymanas. Tuo pat metu kitas tyrėjas, arabas Karimas Abdufas, imasi tirti įsilaužimo į mokyklą ir kapo rūsio išniekinimo bylą. Dvi skirtingos bylos, du skirtingi tyrėjai. Istorijos unikalios, bet tyrimas, sakyčiau, gan senamadiškas. Klausinėjant aiškinamasi, kaip vyras galėjo būti užkeltas ir įkištas plyšyje, arba kas pavogė visus dokumentus iš mokyklos bei išlaužė kapo rūsį. Kurį laiką abi bylos stovi vietoje, atrodo, kad nusikaltėliai policininkus lenkia vienu žingsniu į priekį. Vėliau, atsirandant vis naujiems įkalčiams, veiksmas pagyvėja, o netrukus, tam tikrame tyrimo taške, policininkai susitinka byloms susiliejus į vieną. Abu policininkai įtraukiami į nesustojamų įvykių virtinę, tenka net pakovoti už savo gyvybę. Man patiko abiejų tyrėjų portretai, o labiausiai tuo, kad jie nesilaiko įprastų taisyklių ir nebijo susitepti rankų. Ypač patiko arabo personažas, beje jo bylos dalis irgi man pasirodė įdomesnė. Patiko ir užuominų bei įkalčių rankiojimas, kuris būdingas klasikiniam detektyvui. Apskritai kalbant, knyga pasirodė labai klasikinė, net sakyčiau tokia iškrentanti iš konteksto, jei kalbėsime apie šį rašytoją. Gal dėl to, kad viena pirmųjų šio rašytojo knygų. Įkalčiai irgi ne kažkur iš lubų paimti, o labai svarbūs vėlesniame tyrimo etape ir atomazgoje. Visgi negaliu knygai duoti daugiau nei tris balus iš penkių. Nors pasižvalgius po internetą ir pasižiūrėjus kitų tinklaraštininkų vertinimus, mano balas atrodo labai mažas, bet šiemet ir praeitais metais teko perskaityti daug labai gerų knygų, o ši joms neprilygsta. Gal prieš kokius tris metus būčiau davęs keturis ar penkis balus. Dabar tik tris. Kaip bebūtų dar skaitysiu daugiau šio rašytojo knygų ateityje. Ir pabaigai: na bet ir išmonės reikia taip susukti knygą.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą