Piešimo mokytojas Volteris Hartraitas ir jauna turtinga gražuolė Lora, jo mokinė, pamilsta vienas kitą, bet privalo išsiskirti, nes mergina davė žodį sergančiam dėdei ir globėjui tekėti už jo išrinktojo. Volteris Hartraitas turi išvažiuoti ir palikti mylimąją. Netikėtai Lora gauna laiškelį, kuriame perspėjama saugotis sužadėtinio. Dar daugiau mįslių tenka įminti, kai antrą kartą pasirodo moteris baltais drabužiais...
Viduryje plataus šviesaus plento tarsi iš po žemių išdygusi ar iš dangaus nukritusi vienui viena stovėjo moteris, nuo galvos iki kojų baltai apsirengusi; kai atsigręžiau, ji buvo pakreipusi į mane galvą, lyg ko rimtai klausdama, o ranka rodė tamsų debesį virš Londono.
Knygoje pasakojama, kaip piešimo mokytojas Volteris Hartraitas padedamas draugo gauną darbą mokyti vieno turtingo pono dukteris. Kiek abejodamas dėl laukiančios jo užduoties, jis sutinka su gautu pasiūlymų ir netrukus išvyksta į miestą. Bekeliaudamas jis sutinka moterį baltais drabužiais. Keistą, paslaptingą asmenybę, panorusią prisidėti prie jo kelionėje. Vėliau ji dingsta taip pat paslaptingai, kaip ir pasirodo. Bėga dienos dvare mokant pono dukteris piešimo, kai visai netikėtai Volteris pamilsta vieną iš mokinių – gražiąją Lorą, o ši pamilsta mokytoją. Tačiau jų meilei nelemta išsiliepsnoti, nes Lora jau yra susižadėjusi su kitu vyru (kiek banalu?). Dar labiau viskas tampa komplikuota ir painu, kai antrą kartą pasirodo moteris baltais drabužiais. Šį kartą prie dukterų motinos kapo. Paslaptis kurias ji žino, pakeist daugelio žmonių likimus...
Ėmiau skaityti šią knygą kaip detektyvą, nes tam tikrame sąraše, ji yra tarp geriausių visų laikų šio žanro kūrinių. Deja, kaip detektyvas knyga tikrai šiaip sau. Čia neveikia joks privatus ar neprivatus tyrėjas, kaip mano skaitytame to paties autoriaus kūrinyje „Mėnulio akmuo“, o ir šiaip trūksta didesnio paslaptingumo ir mįslės. Aišku visa tai galimas suprasti ir pateisinti, nes kūrinys išties labai senas, pati detektyvo, tokio kaip žanro, pradžia (jei kūrinį imsime kaip detektyvą). Didžiąją dalį kūrinio, viskas sukasi ties nelaiminga santuoka, meile ir jos kančiomis. Vėliau kiek pakrypstama ties šiokiu tokiu kriminaliniu įvykiu – viena iš dukterų miršta. Likusi dalis knygos paskirta Loros vyro paslapties išaiškinimui. Be to, asmeniškai man, kūrinys pasirodė per daug užtęstas, visai kaip ir „Mėnulio akmuo“. Daug ilgo nuobodaus, lėto veiksmo ir dialogų. Gyvenimiška, bet nuobodu. Kūrinys kaip ir klasika, bet ir klasika gali būti nuobodi. Be to knygą labiau priskirčiau moterims, visgi kalbama apie nelaimingą meilę, jos kančias ir pan... Iš tikrųjų negaliu patarti nei skaityti, nei neskaityti šios knygos. Paprasčiausiai, turbūt, ne mano stiliaus. Į pabaigą jau buvau visai nusivylęs, skaičiau visiškai neįsigilinęs, juo labiau, kad net atomazga visai nesužavėjo. Realiai, turbūt, prasčiausia šių metų knyga. Ne koks metų užbaigimas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą