Per Spalio revoliuciją ir po jos daugelis rusų aristokratų stengėsi kuo patikimiau paslėpti savo brangenybes. Ir štai Ipolitas Matvejevičius Vorobjaninovas, buvęs Stargorodo dvarininkų vadovas ir salonų liūtas, o dabar kuklus metrikacijos biuro reikalų tvarkytojas, iš mirštančios uošvės sužino, kad ši kažkada paslėpusi savo 150 tūkstančių aukso rublių vertės deimantus po vienos iš dvylikos meistro Gambso svetainės komplekto kėdžių apmušalais.
Viską metęs, Vorobjaninovas puola ieškoti kėdžių, o šalia jo atsiduria jaunas avantiūristas, „didysis kombinatorius“ Ostapas Benderis, kuris dėl deimantų pasiryžęs paaukoti visus savo principus. Aptikti po visą Rusiją išblaškyto komplekto pėdsakus nelengva. Paiešką sunkina ir tai, kad prieš mirdama Vorobjaninovo uošvė brangenybių paslaptį atskleidė savo nuodėmklausiui tėvui Fiodorui, visą gyvenimą svajojusiam apie nuosavą žvakių fabrikėlį Samaroje...
Pirma noriu kai ką pasakyti. Tai ką aš dabar rašau, yra trumpas komentaras apie perskaitytą knygą, o ne recenzija. Nes žiūriu žmonės nelabai skiria, kas yra recenzija ir kur tiesiog yra trumpai išdėstyta nuomonė. Paskui gaunasi priekaištai neva nesąmones rašai. Susipraskit gi jo majo. Na bet atgal prie knygos.
Dėjau labai daug vilčių į šią knygą, bet jos liko nepateisintos. Knygą vertinčiau per vidurį, jei atvirai, tai knygą net buvau metęs skaityti ir bepradedąs kitą, bet suteikiau dar vieną šansą ir šiaip taip pabaigiau. Istorija pasakoja apie tris vyrus, kurie sužinoję iš mirštančios senės apie vienoje iš dvylikos kėdžių paliktus deimantus, pasiryžta juos surasti. Bet pagrindinė idėja slypi ne deimantuose, o taip, kaip yra pavaizduota to meto Rusija. Vietomis buvo tikrai įdomu, o vietomis net labai nuobodu. Kitas dalykas kuriuo pasižymi knyga, na bent taip sakoma, yra humoras. Jo čia yra ir kai kurie skyreliai išties juokingi, tarkim man patiko: „Žmogėdra Eločka“ ar „Avesalomas Izurenkovas“, bet kiti skyreliai ir vėl šiaip sau. Iš esmės man patiko pagrindinių herojų patirti nuotykiai keliaujant, netyčia pats pasineri į tą visą deimantų karštligę ir su kiekviena kėde tikėdavai, kad gal tai jau ta paskutinė. O kartais atrodydavo, kad tų deimantų išvis nėra, kad tai tik senės priešmirtiniai kliedesiai. Knyga dar išsiskiria tuo, kad jos skyreliai, tai tarsi atskiros istorijos. Gali atsiversti bet kurį, skaityti ir taip sužinoti kažką naujo.
Paskaitęs knygą pasidomėjau, ką apie ją galvoja kiti. Lietuvių skaitytojai vertina palankiai, nors per daug nepateikia, kas būtent patiko. Užsienietiškose puslapiuose nuomonė panaši, bet man ten susidarė toks įspūdis, kad ten knygą skaito patys rusai ir patys palankiai vertina. Tikra užsieniečių nuomonė man pasirodė neišreikšta. Kaip jau minėjau, man knyga pasirodė šiaip sau. Gal aš per mažai matęs sovietmečio, kad galėčiau iš jo ironiškai pasijuokti, o tą ką mačiau, ne taip gerai ir atsimenu. Bet būtų tikrai įdomu sužinoti, ar kas skaitė šią knygą ir ar patiko. Vyresnio amžiaus skaitytojams, mačiusiems sovietmečio, tai knyga aišku patiko, tad ši nuomonė neįdomi, būtų įdomiau sužinoti ar kam patiko iš jaunimo. Ką jie galvoja...
O šiaip, tai gi „puikūs“ tie sovietiniai laikai buvo. Kai kilo mėsos reikėdavo laukti eilėje, kai žiūrėdavome lempinius televizorius, o mikrobangių nebuvo, kur dviratis sverdavo trisdešimt kilogramų, o depresija niekas nesirgo. Aš taip pasvarsčiau, kad gal kada kokią knygos ekranizaciją pažiūrėsiu, gal bus kiek įdomiau.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą