„Laiškanešys skambina du kartus“ (James M. Cain, 2006 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.
Jaunas, vos dvidešimt ketverių metų bedarbis Frenkas Čambersas keliauja ieškodamas darbo. Užsukęs į pakelės užeigą, susipažįsta su jos savininku Niku Papadakiu, tas pasiūlo jam darbo. Nikas Papadakis užeigoje darbuojasi ne vienas – jam talkina jauna žavi žmona Kora. Susižavėjęs Kora, Frenkas lieka dirbti užeigoje ir tampa jos meilužiu. Neilgai trukus jie nutaria atsikratyti Niko...
Jaunas, vos dvidešimt ketverių metų bedarbis Frenkas Čambersas keliauja ieškodamas darbo. Užsukęs į pakelės užeigą, susipažįsta su jos savininku Niku Papadakiu, tas pasiūlo jam darbo. Nikas Papadakis užeigoje darbuojasi ne vienas – jam talkina jauna žavi žmona Kora. Susižavėjęs Kora, Frenkas lieka dirbti užeigoje ir tampa jos meilužiu. Neilgai trukus jie nutaria atsikratyti Niko...
Turbūt ne pirmas ir nepaskutinis skaitau šią knygą. Pasiėmiau ją nes ji ale patenka į geriausių visų laikų kriminalinių romanų sąrašą. Iš tikrųjų prieš skaitydamas pasidomėjau ką apie ją rašo kiti. Nuomonių daug ir įvairių, bet pagrindinė, kad ta meilė pavaizduota gan banaliai, be jokių virpuliukų, o ir žmogžudystė sugalvota daugiau dėl „o davai nužudom“. Na mano nuomonė panaši. Per daug jau viskas pilkai ir nuobodžiai pateikta. Per daug sausai, per daug tiesiai šviesiai. Kiek įdomiau pasidaro, kai jie rimtai ryžtasi nužudyti šeimininką, po nepavykusio bandymo. Įdomu buvo skaityti, kaip policininkas kiaurai juos matantis bando jiems pripaišyti žmogžudystę, o jie bando apsiginti neva, „ką jūs, nejuokaukit“. Knyga tik išleidus buvo neva uždrausta JAV ar pan. Na čia tik, nenoriu sakyti buki amerikiečiai taip galėjo sugalvoti, bet taip buvo turbūt dėl tiesiog tokio periodo Amerikoje, kuomet net vieši bučiniai buvo kažkas nepadoraus. Žiaurumo čia taip pat nėra daug, na bent jau lyginant su šiuolaikiniais kūriniais, vulgarumo taip pat. Jos stilius yra savotiškas ir daug kam gali nepatikti, bet kiek supratau, knyga priskiriama „kietam“ detektyvui, todėl čia jausmingumo per daug nerasime. Na kaip trumpas kūrinys, tai visai pusėtinas, nėra nieko per daug nereikalingo, visi dialogai, visi žodžiai parinkti tik tie, kurie turi būti ištarti ir nė gramo daugiau. Skaitosi taip pat lengvai, nors pagrindinis klausimas yra tas, ar knyga pritaps prie šiuolaikinių literatūrinių standartų. Yra kūrinių, kurie nesensta, kad ir kiek laiko bepraeitų. Tačiau yra ir tokių, kurie buvo populiarūs tik savo laikmečiu. Mano nuomone, šis kūrinys yra pastarasis, todėl daug kas gali jo nesuprasti...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą