Romos policijos pajėgų inspektorius Andersas, prieš dešimt metų atskleidęs anarchistų grupę, tapo nacionaliniu didvyriu. Tačiau tuomet operacijos metu jis neteko kojos – ir drąsos. Nuo to laiko jis laikėsi moralinio kompromiso su korupcija Italijos valstybėje. Ir štai jam pavesta atlikti vieną iš paskutinių užduočių prieš išeinant į atsargą – užbaigti teisėjo nužudymo tyrimą viename šalies pietinių miestų. Ten jis sutinka teisėjo našlę, kuri pasiūlo jam galimybę paskutiniu narsumo žygiu patvirtinti savo gerą vardą.
Kažkoks pesimistiškas, niūrus rašymo stilius. Daug išgyvenimų, mažai dialogų, o tie kurie yra, mažai ko verti. Jų tikras minimumas. Tyrimas man pasirodė irgi kažkoks keistas. Žmonės klausinėjami, bet patys klausimai nepateikiami. Rašoma neva inspektorius pusvalandį kalbino tą ar aną, o ką kalbėjo? Ką klausinėjo? – nieko nerašoma. Turbūt rašytojui įdomiau buvo ne tie klausimai, bet ką pats inspektorius jautė ir ką jis mastė. Knyga gal ir nieko, bet man nepatiko toks rašymo stilius, nors turiu pripažinti jis labai išskirtinis ir palyginti nelabai turiu su kuo. Šiaip paėmus tai išvis toks neįprastas herojaus paveikslas – žmogus su viena koja, nedažnai jų sutinkame literatūroje. Skaitant ima niūri nuotaika, o dar tas lėtas istorijos plėtojimosi tempas išvis kiek erzino. Vienu žodžiu, vienas žmogus prieš visą mafiją... kas nugalės? Va čia tai klausimas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą