Romane rašytojas gilinasi į nusikaltimo psichologiją, žvelgia į žudiką, gyvenantį tarsi normalų gyvenimą, į jo sielą, kaip jis atsiteisia už padarytą nusikaltimą.
Skaičiau skaičiau ir pagaliau baigiau. Skaičiau ilgai, nors perskaičiau greičiau nei tikėjausi, kelis kartus buvau pasiėmęs net kitą knygą, bet po truputį vis tiek skaičiau. Ir ką aš galiu pasakyti? Vakar pažiūrėjau internete ką rašo kiti kolegos skaitytojai. Nuomonių daug, bet jas sieja bendra mintis – knyga išties gera. Na aš turbūt nesiginčysiu. Iš kitos pusės perskaitęs ją kažkaip neturiu ką ir be pasakyti. Ji man nesukėlė tiek emocijų, kiek norėčiau, kad būtų sukėlusi. Knyga pasirodė per daug dramatiška. Daug dramos ir muilo operos. Visi dialogai, nukrypimai į šalį ir tie kikenimai „che che“ į knygos pabaigą jau pradėjo knisti. Dar pasakysiu kad aš apskritai, matyt, nepriaugau prie tokios literatūros. Per daug galvosenos ji sukelia, ko aš visai nereikalauju iš savo skaitomų knygų. Man patinka laisvalaikio skaitiniai, kurie pro vieną ausį įeiną ir pro kitą išeiną. Ir tuo džiaugiuosi, nes anksčiau tekdavo skaityti tą priverstinę mokyklinę literatūrą, o dabar galiu atsigriebti. O ir pats Raskolnikovas su savo prieštaravimais kiek kniso. Tos jo mintys tarp pamišimo ir paranojos, bei pasididžiavimo įvykdžius medalio vertą žygdarbį, jis gi blusą nudėjo. Kažkas rašė, kad Raskolnikovas daug mastė prieš padarydamas nusikaltimą. Man pasirodė, jog jis viską įvykdė labiau impulso pagautas. Ėjo patikrinti ar sugebėtų ir, deja, sugebėjo. Visą esmę sudaro vidiniai konfliktai ir kančia po nusikaltimo. Lyg šuo nutrūkęs nuo grandinės nežinodamas ko imtis pirmiau ir negalėdamas pasirinkti, mindžioja vietoj. Iš tikrųjų knygą laikyčiau moksleivių košmaru, visom prasmėm. Visgi džiaugiuosi ją perskaitęs.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
3 komentarai
Va va, iki jos priaugti tikrai reikia. Čia ir yra esmė, ne nusikaltimas ir jo tyrimas, o vidinis nusikaltėlio konfliktas :) aukštasis pilotažas, taip sakant. Kažkada su draugais diskutavom apie šią knygą, tai daugelis nesugebėjo pabaigti, o viena draugė sakė, kad iki 27 metų tiesiog pakęsti negalėjo Dostojevskio, kol kažkas apsivertė aukštyn kojomis, dabar šis rašytojas jos mėgstamiausias. Aš pati tikriausiai ateityje skaitysiu dar kartą, nes tikriausiai skaičiau gan per jauna, turbūt kokie 17 metų man buvo, tai kūrinys buvo tikrai sunkus. Net nustebau, kad tu taip greit perskaitei :)
Turėjau atostogas tad galėjau daugiau laiko skirti skaitymui. Bėja perskaičiau ir „Rožės vardas“, nors jos man geriau nepriminkit. Šiaip mačiau linkomanijoj yra „Nusikaltimas ir bausmė“ audio knyga. Tad visiems moksleiviams rekomenduoju nebandyti savo kantrybės ir tiesiog pasiklausyti. Aš pats irgi mėgsti karts nuo karto paklausyti. Kartais malonu kai skaito kiti, o ne tu pats.
Į mane tik tu kreipkis, nes aš net jaunesnė už tave ;)
O aš negaliu audio knygų klausyt, mane migdo ;D ir kažkaip neįsigilinu taip, kaip skaitydama pati, praklausau vis kažką. Mat man muzika yra kaip fonas dažniausiai, tai turbūt taip atsitinka ir klausant knygos.
Rašyti komentarą