„Hipnotizuotojas“ ~ Lars Kepler

„Hipnotizuotojas“ (Lars Kepler, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Kaip ugnis. Visai kaip ugnis“, – tokiais pirmais užhipnotizuoto berniuko žodžiais prasideda stingdantis psichologinio detektyvo košmaras. Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. Kai hipnotizuotojas sulaužo sau duotą priesaiką ir pasineria į vaikino sąmonę, išaiškėja tiesa, kur kas labiau šokiruojanti, nei jis galėjo įsivaizduoti. Ir paties gydytojo šeimai iškilusi grėsmė priverčia Eriką sugrįžti į siaubingą savo praeitį.

Tarptautinės sensacijos, tapusios bestseleriu kiekvienoje iš 37 šalių, kurioje buvo išleista, autoriaus Larso Keplerio paieškos taip pat primena detektyvą. Kai net du garsūs švedų rašytojai oficialiai atsižadėjo Hipnotizuotojo autorystės, vieno dienraščio žurnalistai atkapstė, jog po Larso Keplerio slapyvardžiu slepiasi Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai, švedų rašytojų pora. Priremti prie sienos ir apakinti blyksčių, jie pareiškė: „Parašyti knygą – ne nusikaltimas“. Netgi atvirkščiai, pora atrado bendrą pomėgį šalia „rimtų“ profesijų ir netrukus išleido naują istoriją su detektyvu Jonu Lina – „Paganinio kontraktas“. Kad jie gali drąsiai pretenduoti į Stiego Larssono įpėdinių vardą, liudija ir kitas netiesioginis faktas: švedų režisierius Lasse Hallströmas („Sidro namų taisyklės“, „Šokoladas“) ėmėsi ekranizuoti Hipnotizuotoją.

Turėjome Jėzaus erą, magijos ir vampyrų. Dabar užėjo taip vadinama Stieg Larsson era – psichologinių trilerių, nors kiek panašių į „Mergina kuri...“ knygas. Kita vertus tai nėra blogai, nes detektyvų žanras kiek prisikėlė ir atgijo.

Parašytas pagal Stieg Larsson’o tradicijas, „Hipnotizuotojas“ yra dviejų autorių, vyro ir žmonos, Aleksanderio ir Aleksandros Ahndorilų, pasivadinusių Larso Keplerio slapyvardžiu, kūrinys. Knygoje pasakojama apie Stokholmo priemiestyje išžudytą šeimą. Lieka tik vienas liudininkas – penkiolikos metų Josefas. Patyręs šoką, nestabilios būsenos vaikinukas negali kalbėti, tad policija į pagalba pasitelkia žinomą hipnotizuotoją. Erikas Marija Barkas jau dešimtį metų netaiko hipnozės savo praktikoje, bet šį kartą padaro išimtį. Tai, ką sužino policija iš berniuko lūpų visiškai pakeičia tyrimo eigą...

Kuomet knygos viršelio nugarėlė mums šaukia apie Larsono ir „Eriukų tylėjimo“ (ang. viršelis) tradicijas, knyga užsikelia sau išties aukštą kartelę ir sukelia didelius lūkesčius. Tad ar jie buvo pasiekti sužinosime netrukus.

Jau perskaitęs 20 puslapių buvau įtrauktas į šią tragišką, bet kartu intriguojančią istoriją. Teksto pateikimas labai detalus ir smulkus, kas daro istoriją tikrovišką ir įtikinamą, bet nenuobodžią. Mane įtraukė knygos veikėjų charakteriai, kurie atsiskleidžia po truputį, su kiekvienu skyreliu. Mes vis daugiau ir daugiau sužinome apie veikėjų praeitį, bėdas ir išgyvenimus. Veikėjai labai detalūs ir „trimačiai“. Jie netobuli, klystantys, kas daro juos dar žmogiškesniais.

Knygos atmosfera slegianti, persmelkta fatalizmo ir depresijos. Man patiko, kad veiksmas pateikiamas skirtingų veikėjų akimis, skirtingomis laiko perspektyvomis. Čia rašoma detektyvo Jono akimis, čia hipnotizuotojo Eriko, ar jo žmonos. Čia ryte, dienos atgal išvakarėse, ar išvis, prieš dešimtį metų. Mes galime matyti, kaip vienas įvykis skirtingiems žmonėms sukelia skirtingas emocijas.

Knygoje randame pakankamai žiaurių ir kraupių scenų, kuriomis bandoma ne tik išgąsdinti skaitytoją, bet ir sukelti šleikštulį. Čia užtenka sekso, keiksmažodžių, kraujo, smurto ir apskritai mirties. Žmonės pjaustomi ir kapojami kaip kopūstų galvos. Atsižvelgiant į tai, knygos nerekomenduočiau jaunesniam skaitytojui.

Iš kitos pusės, nėra viskas, kaip sviestu patepta. Perskaitęs knygą jautiesi persmelktas išties daug negatyvios energijos. Pasaulis atrodo toks pilkas ir niūrus. Nejučia užlieja depresiškos mintys. Savęs klausi – negi pasaulis išties toks žiaurus?

Kitas užkliuvęs man dalykas, kad knyga yra tarsi padalyta į dvi dalis. Pirmojoje, kaip jau minėjau, pasakojama apie šeimos skerdynes, na o antroji dalis – tai pagrobimo byla. Sujungtos tarsi tarpusavyje nesiderinančios istorijos. Pirmoji knygos dalis išties stipriai užkabino ir įtraukė. Net jei knyga būtų ties ja ir pasibaigusi, aš būčiau buvęs visiškai patenkintas.

Kitas kiek erzinantis dalykas, tai grįžimas 10 metų atgal. Nieko tokio, jei tai būtų 50 puslapių, bet pusantro šimto puslapių išties per daug. Šiek tiek išblaško nuo besitvenkiančios kulminacijos ir atitolina atomazgą.

Jei gerai pasvarstysime, tai veiksmo dėstymas skirtingų veikėjų akimis neapibrėžia, kas yra pagrindinis knygos veikėjas. Jis čia taip ir lieka neaiškus.

Taip pat, mano nuomone, tų pokemonų čia visai nereikėjo. Nežinau kaip Jums, bet man jie pasirodė nereikalingi. Na bet gal Švedijoje, kur vyksta knygos veiksmas, jie populiarūs ir turėjo sukelti skaitytojui kažkokius jausmus, neva „gryna tiesa, mano vaikas irgi dėl jų pamišęs“.

Visgi atsižvelgiant į šiuos nedidelius minusus, knygą palaikyčiau tikrai verta dėmesio ir verta būti perskaityta, žinoma jei Jums patinka detektyvo žanras. Taip pat apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad nereikėtų visų skandinaviškų detektyvų lyginti su Stieg Larrson kūryba. Aš manau, kad jie yra individualūs ir savaip žavi.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.