Iškviestas į „banalios islandiškos žmogžudystės“ vietą – rastas senolis pelenine suknežinta kaukole – detektyvas Erlenduras netrukus įsitikina, kad viskas yra kur kas painiau nei atrodo. Ir kaltininko nepavyks rasti kaip paprastai – tiesiog paklausinėjus kaimynų. Auka Holbergas prieš daugelį metų išprievartavo moterį, bet nuteistas nebuvo. Moteris susilaukė dukros, kuri mirė vaikystėje nuo reto smegenų auglio. Ekshumacija atskleidžia, kad mergaitė palaidota be smegenų. Aiškindamasis dešimtmečių senumo įvykius Erlenduras atsiduria Genetinių tyrimų centre, kur nuo 1915 m. keliauja kiekvieno islando ligos istorija ir kraujo mėginiai, kur nagrinėjama DNR. Viena mįslė veda į kitą, o rezultatas – meistriškas detektyvas iš Skandinaviško detektyvo elito serijos, tęsiantis puikias Stiego Larssono Mergina su drakono tatuiruote tradicijas.
...kaip knygos aprašymas, tai daug atskleidžiantis, net per daug. Perskaitęs aprašymą aš ne itin susidomėjau ir pasakiau sau, kad tokios knygos nepirkčiau. Laimei to neprireikė, nes knygą gavau dovanų. Nors gal tai tik mano skeptiškas požiūris į šiuolaikinių rašytojų „šedevrus“. Kaip bebūtų aš ją gavau ir nieko nelaukęs nusprendžiau perskaityti.
Pirma kas krenta į akis, tai „skandinaviškas detektyvas“. Mes žinome kas yra „amerikietiškas detektyvas“. Čia daug šaudoma, spjaudoma, gaudoma ir keikiamasi. Mes žinome kas yra „angliškas detektyvas“. Tai kažkas tarp sukto ir labai painaus. Net „lietuviški detektyvai“ turi savo požymius – dažniausiai paremti tikrais faktais, dažnai kalba juose sukasi apie kontrabandą ar narkotikus. Na o kas yra „skandinaviškas detektyvas“? Iš pirmo žvilgsnio, tai tik eilinis detektyvas. Detektyvas ir ne ką daugiau. Bet ar tikrai? Mano manymu jis išsiskiria tuo, kad čia rasime visko po truputį.
Inspektorius Erlenduras yra užkietėjęs rūkalius, nesirūpinantis sveikata. Jis minta pusfabrikačiais šildomais mikro bangų krosnelėje. Jis gyvena vienas, yra išsiskyręs, o žmona jo nekenčia. Jo santykiai su nėščia, narkomane dukra irgi nėra pavydėtini. Kitaip tariant, tipinė, problematiška šeima taip mėgstama šiuolaikinių rašytojų. Ji supanti aplinka yra labai kasdieniška, slegianti, persmelkta fatalizmo. Personažai man pasirodė tikroviški, išplėtoti. Jau vien ko vertas pavargusio, suglumusio, kompleksiško Erlenduro paveikslas. Viena kas man krito į akis tik tai, kad dauguma veikėjų jau įkopę, perkopę, ar arti šešiasdešimties (ar čia tik aš tai pastebėjau?).
Novelės veiksmo vieta – pilka, lietinga Islandija. Iškart galiu pasakyti, kad vietų aprašymas, nėra rašytojo stiprioji pusė. Knygos veiksmo vieta – nedetalizuojama, o tai kiek liūdina, nes rašytojas nepasinaudojo proga aprašyti įstabaus grožio vulkaninę Islandijos salą. Prisiminkime Dano Brauno „Da Vinčio kodą“, kur knyga kiek primena Prancūzijos atlasą (kiek net perlenkta lazda, taip nemanot?). Pagrindinis dalykas kuris atkreipia dėmesį, tai oras. Čia daug lyja ir, aš manau, kad tas prastas oras čia vaidiną papildomo elemento stiprinančio ir taip jau pasyvią, slegiančią aplinką, vaidmenį. Nežinau kaip kitiems, bet man visai netrukdė, tas faktas, kad lietus figūruoja daugumoje scenų.
Istorija rutuliojasi palyginti greitai, keliomis šalutinėmis veiksmo linijomis, kurios nors iš pažiūros nesisieja, knygos viduryje susipina į bendrą giją. Knygos centre – pagyvenusio amžiaus senolio žmogžudystė, pačių knygos herojų įvardinta kaip „klasikinė, banali, islandiška“. Tačiau kas pasirodo paprasta, perauga į kažką žymiai sudėtingesnio ir painaus. Mažai tikroviška? Gal, tačiau pakankamai intriguoja.
Veikėjai ir atmosfera man kiek priminė komisaro Megrė istorijas (Ž. Simenonas). Aišku rašymo stilius ir pateikimas visiškai skirtingi. Jei gerai supratau, tai taip pat yra tik viena iš Erlenduro istorijų (bylų). Jų berods yra kol kas trys. Nors kiek esu girdėjęs, stilius labiausiai primena rašytojo Henning Mankell darbus. Ar panašu į „Mergina su drakono tatuiruote“ negaliu pasakyti, nes pastarosios nesu skaitęs.
Kitas dalykas man kritęs į akis, tai išprievartavimas, ekshumacija, smegenų dingimas ir pan. Ko jau ko, bet „senojoje“ literatūroje to nerasime. Vagystė – taip, žmogžudystė – taip. Apiplėšimas ir tas priimtinas. Tačiau, ei! Nieks nesako, kad įpinti kažko naujo – blogai. Tebūnie ekshumacija, pornografija ir kitas šlamštas, jei tik duoda naudos.
Įdomu pasirodė ir tai, kaip tiriama žmogžudystė. Čia žiūrima ne į dabartį ar ateitį, o atvirkščiai į praeiti. Tyrimo eiga priklauso nuo to, kaip policijai pavyks ištirti mirusiojo praeitį, atrasti taip trūkstamą ryšį.
Bendrai imant kūrinyje yra visko. Įdomių personažų, intriguojančio siužeto, painios istorijos, nepaprastos atomazgos. Jei mėgstat detektyvus, tai čia vienas tų, kurie neleis užsnūsti.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą