„Šaltakraujiškai“ – tai T. Kapotės šedevras, pagrįstas tikrais faktais, sukrėtusiais rašytoją. Pagal šį romaną 1967 m. sukurtas filmas, kuris nominuotas net keturiems „Oskarams“. Šis romanas yra ir T. Kapotės sukurto žanro – dokumentinio romano (nonfiction novel) – pavyzdys.
Herbertas Viljamas Klateris, šeimos galva, – pasiturintis fermeris, puikus tėvas ir gerbiamas bendruomenės vadovas. Jis žinomas kaip sąžiningas, ištikimas savo neįgaliai žmonai vyras. Tai ideali šeima, kurią visi mylėjo. Jų žudikai – iš visai kitokio pasaulio: Perio Smito šeima išsiskyrusi, joje buvo smurtaujama, o Hikokų šeima, nors neturtinga, tačiau palyginti darni. Iš pradžių romano įžanga gali pasirodyti kaip pasakojimas apie Klaterių šeimą, vėliau ji tampa istorija, įtraukiančia skaitytoją į nepaprastus šešių žmonių santykius. Skirtingų charakterių analizė sudomins ir psichologinių bei socialinių kūrinių gerbėjus. Kitas žavus romano aspektas – Amerikos gyvenimo fragmentai šeštojo dešimtmečio pabaigoje.
Yra nemažai šios knygos apžvalgų internete, todėl aš detaliau nenagrinėsiu. Labiausiai artima mano nuomonei recenzija pasirodė ši. Žiauri, nuobodi ir bjauri realybė vaizduojama šioje knygoje. Man buvo per daug nuobodu ir smulku. Knygą gal ir galima būtų laikyti gera, bet tik labai jau siaurame skaitytojų rate, į kurį aš nepatenku. Kitiems pasirodis paprasčiausia nuobodi beletristika. Čia visai nėra jokios intrigos ir veiksmo. Tiesiog žaidžiama skaitytojo jausmais, bandoma sukelti gailesčio jausmą mirtimi nuteistiems nusikaltėliams, gvildenama, kaip man pasirodė, mirties bausmės problema. Ar męs pasisakome už ją? Verta skaityti tik nebent dėl to, kad perskaitęs šitą bjaurią istoriją galėtum ją pergyventi, pamiršti, o visą tai perėjęs suprastum, kad gyvenimas nėra jau toks gražus ir spalvingas, kokį jį pateikia TV serialai. Jame yra visko: tiek gero, tiek ir blogo.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą