Dž. Le Karė, garsaus rašytojo ir Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos darbuotojo, pasaulinės šlovės kūrinys apie šnipus ir žvalgybininkus – kas ką įveiks, kas išeis gyvas iš to pavojingo dvigubo žaidimo.
Graham Greene: „Pats geriausias iš visų kada nors mano skaitytų romanų apie šnipus.“
Agatha Christie: „Knyga, kuri užgniaužia kvapą nuo pat pirmųjų puslapių ir ledine ranka laiko sugniaužusi, kol užverti paskutinįjį puslapį... Galėčiau didžiuotis, jei būčiau parašiusi tokią knygą.“
Rex Stout: „Puikus, retai sutinkamas, nuostabiai įtikinamas, nepriekaištingai sumanytas ir puikiai parašytas romanas.“
Show: „Pasaulyje visi persisotino žavinguoju Džeimsu Bondu ir Mata Hari. John Le Carré parašė tokią knygą apie špionažą, kuri ne tik jaudinanti ir patraukli, bet ir visiškai įtikima.“
Man atrodo per daug išliaupsinta knyga. „Pats geriausias...“. Viskas, bent man, pateikta gan nuobodžiai. Tikroviškai, bet nuobodžiai. Ne pramoginis veiksmo trileris, kur sproginėja bombos, o priešai krenta it musės. Net ne toks, kur laidelis nukerpamas likus sekundei iki sprogimo. Tiek tikroviškas, kad nebambi „taip nebūna“, arba „taip būna tik knygose“. Tiek tikroviškas, kad net žiovulys ima. Tiek tikroviškas, kad Džeimsas Bondas, čia atrodo kaip lėlė iš suvenyrų kiosko – pigi ir pagaminta masėms (nors aš renkuosi ją). Knyga patenka tarp „100 geriausių visų laikų detektyvų“. Patenka į sąrašą „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“. Kažkoks nesusipratimas. Gal gera, bet ne tiek. Pabaiga liūdna ir viską apverčianti. Kas gera pasirodo bloga, o kas bloga, pasirodo gera. O gal išvis nėra šių sąvokų? Viskas, matyt, priklauso nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsi. Tarp kitko, šaltis kuris minimas knygos pavadinime, neturi nieko bendra su žiema ar sniegu.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą