Žymaus anglų detektyvo meistro Edgaro Voleso romanas „Juodasis abatas“ – šiek tiek netradicinis. Nedaug jame kraupių žmogžudysčių, bet įtaigus ir šiek tiek ironiškas, kaip ir visi didžiojo meistro kūriniai, pasakojimas apie meilę ir beprotystę, apie kilmingos anglų šeimos paslaptis, apie pasakiškų lobių medžioklę prikaustančią skaitytojo domėsi.
Nepaprasta dviejų lordo Celfordo sūnų istorija. Žiaurūs anglų įstatymai – jaunesnysis sūnus nepaveldi nieko, nes titulas, dvaras, pinigai, netgi meilė atitenka pagal tradiciją vyresniajam, kuris... O paslaptį sužinosite, perskaitę romaną.
Turbūt jau pastebėjote, kad Edgaro Voleso knygų aš esu perskaitęs daugiausia. Vieną vakarą sėdėjau ir svarsčiau, kodėl taip yra. Akivaizdus dalykas, kad jų į lietuvių kalbą išversta išties nemažai. Tačiau aš jas skaitau dėl to kažko mistiško, kažko paslaptingo ką mes čia galime rasti. Knyga „Juodasis abatas“ irgi tuo pasižymi. Jau perskaitęs kelis skyrelius buvau sudomintas ir suintriguotas. Kitas dalykas kodėl aš skaitau šio rašytojo knygas, tai nostalgija. Kiekvienas turime daiktų, užsiėmimų, pomėgių, vietų keliančių mums nostalgija apie kažkokius senus gerus, o gal nevisai, laikus. Volesas man yra iš tų rašytojų, kaip ir M. Leblanas ar daug kitų. Nors aš dažnai lygindamas kokį prastą kūrinį panaudoju frazę „net Voleso knygos čia atrodo kaip šedevrai“, iš tiesų manau, kad šis rašytojas geras. Jo novelės labai paprastos, lengvai skaitosi, yra gan įvairios. „Juodasis abatas“ tikrai gera knyga. Labai paprasta, o kartais iki pilnos laimės tik to ir tetrūksta. Pabaiga kiek nuvylė, bet žiūrint iš kitos pusės – ji buvo visai netikėta.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą