„Vidurnakčio įvykis“ ~ Rosas Makdonaldas

„Vidurnakčio įvykis“ (Rosas Makdonaldas, 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Apsakymas buvo išspausdintas 1992 metų „Fantastika. Detektyvai“ 1 numeryje. Žurnale taip pat rasime Stiveno Kingo „Durys“, Alberto Vilsono „Žmonės – leopardai“, Entonio Vilsono „Juodosios skrynelės paslaptis“, Džeko Londono „Kraupio Saliamono salos“ ir kt.

Kai 1983-čiais metais mirė, Rosas Makdonaldas buvo žinomiausias ir labiausiai vertinamas kriminalinės literatūros rašytojas Amerikoje. Ilgą laiką laikomas teisėtu Dešilo Hemeto ir Raimondo Čandlerio mantijų įpėdiniu, Rosas Makdonaldas ir jo personažas Lujis Arčeris buvo netgi pripažinti „The New York Times“ kaip „geriausia kada nors amerikiečių rašytojo sukurta detektyvinių romanų serija“. Pats rašytojas gimė šiaurės Kalifornijoje, kanadiečių tėvų šeimoje. Jis augo Ontario valstijoje beveik be tėvo, su neturtinga motina, kurios psichikos stabilumas buvo abejotinas. Nuo dvylikos metų jaunasis Kenetas Milaris (tikrasis Roso Makdonaldo vardas) daug mušėsi, vogė, laužė visus įmanomus socialinius ir moralinius įstatymus, kitaip sakant, balansavo ant plonos ribos tarp tapimo nusikaltėliu ir dorovės. Po daugelio kūrybos metų autorius yra netgi pasakęs: „Aš supratau, kad neprivalau būti smurtautoju realybėje, tačiau galiu juo išlikti knygose“. Kaip šis rašytojas tapo vienu puikiausiu „kietojo“ detektyvo žanro atstovu pasaulyje, kiekvienas mes galime sužinoti ne vienoje jo biografinėje knygoje. Jos visos yra įdomios ir vertos perskaityti. Na o kol kas geriau pabandykime pažvelgti į jo apsakymą „Vidurnakčio įvykis“, kurio dėmesio centre atsiduria mano jau minėtas personažas Luji. Pastarasis atvyksta į Trumball tarpeklį tam, kad pasipraktikuotų savo šaudymo įgūdžius. Būtent čia jis atranda Virdžinijos Gryn lavoną, kuri vos prieš vieną dieną dalyvavo piknike prie olų. Tai buvo vienas iš tų paskutiniųjų mokslo savaitės renginių, kuriuose turėjo būti ant laužo kepama mėsa ir geriami įvairūs svaigieji gėrimai. Deja pasisėdėjimas baigiasi liūdnai, po ko į viską tenka įsikišti buvusiam policininkui, o dabar privačiam sekliui iš Los Andželo Luji Arčeriui. Pats Arčerio personažas savo laiku buvo sukurtas kaip savotiškas Filipo Marlou analogas, kurį ketvirtajame dešimtmetyje sugalvojo rašytojas Raimondas Čandleris. Visgi Luji ištrūko iš savo pirmtako šešėlio ir tapo atskira asmenybe. Pagrindinis Arčerio skirtumas yra tame, kad jis yra labiau emocionalus ir empatiškas. Čandlerio knygos pasitarnavo autoriui kaip savotiška biblija, iš kurios jo personažas pasiskolino garbės kodeksą, tačiau pats veikėjas visgi išsirutuliojo į žmogiškesnio, žvelgiančio į pasaulį ne ciniko, o tyrinėtojo akimis, portretą. Kaip kartą rašė pats Makdonaldas: „Mano knygos pasakotojas Luji Arčeris nėra pagrindinis mano susidomėjimo objektas ar veikėjas, man labiau rūpi kitų personažų likimai“. Šiame apsakyme mes tą taip pat matome, mat privatus detektyvas pradeda tirti žmogžudystę ne tiek iš būtinybės, kiek iš smalsumo ar teisingumo jausmo. Šį pasakojimą mes taip pat galime rasti ir žurnale „Rankas aukštyn“ Nr. 2(6) 1991 m. ir bendrai imant jis yra vienas įdomiausių autoriaus kūrinių išleistų lietuvių kalba. Nežinau, ar taip yra dėl to, kad jis yra toks trumpas, ar dėl to, kad aš jau spėjau pasiilgti „kietojo“ detektyvo žanro. Kūrinys anglų kalba vadinasi „Midnight Blue“ ir įeina į rinkinį „The Name Is Archer“. Būtų smagu sulaukti lietuvių kalba ir kitų šio rinkinio istorijų, mat jos yra ne tik kad be galo įdomios, bet ir yra detektyvo žanro istorijos dalis.

„Paskutinis žvilgsnis“ ~ Rosas Makdonaldas

„Paskutinis žvilgsnis“ (Rosas Makdonaldas, 1977 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Aprašymo nėra.

Rosas Makdonaldas, vienas populiariausių Amerikos detektyvinio žanro autorių, gimė San Franciske 1915 metais. Baigė Mičigano universitetą, dėstė įvairiose mokyklose. Daugiau kaip dvidešimt metų rašė romanus. Pagrindinis jų veikėjas – privatus seklys Lu Arčeris, visuomet pasiryžęs padėti silpnam, likimo nuskriaustam žmogui, drąsiai keliantis aikštėn „šio pasaulio viešpačių“ nusikaltimus.

Šioje knygoje ponas Džonas Traversas nusamdo privatų detektyvą Lu Arčerį ypač delikačiu reikalu. Jo kaimynus Čalmersus, kol jie buvo išvykę savaitgaliui į Palm Springsą, kažkas apiplėšė. Bet apiplėšimas buvo neįprastas. Vagis pavogė tik senovinę dėžutę su laiškais, kuri buvo laikoma kabineto seife. Arčeris iškart imasi tyrimo, kuris labai greitai jį nuveda prie žmogžudystės...

Romanas yra penkiolikta serijos knyga apie privatų detektyvą Lu Arčerį, ir seka geriausiomis „kieto“ detektyvo meistrų Dešilo Hemeto ir Raimondo Čandlerio tradicijomis. Romanas man pasirodė įdomiausias iš visų mano skaitytų Roso Makdonaldo knygų, tik kiek per painus. Deja, perskaitęs vos tik apie šešiasdešimt puslapių, jau buvau pametęs siužetą ir nebesusigaudžiau jo vingrybėse (būtinai pasižymėkit veikėjus ir jų tarpusavio ryšius). Čia randame ir senų šeimos paslapčių, ir dvi vagystes, ir žmogžudystę, ir kelias 15 metų senumo žmogžudystes, ir bandymą nusižudyti, ir bandymą pagrobti vaiką, ir banko pinigų pasisavinimą, ir slaptą romaną, ir laiškų iš karo, ir susišaudymą ir t. t. Mano nuomone, rašytojas pasirinko kiek per painų siužetą, o galybė veikėjų maišėsi kaip niekur kitur. Va tik Lu Arčerio gebėjimas prakalbinti net ir labiausiai užsisklendusius veikėjus man kėlė nuostabą:

– Aš išklojau jums visas savo paslaptis, – pradėjo ji. – Sakykit, kaip jus priverčiate žmones išsikalbėti?

Kaip bebūtų, man patiko romano veiksmo vieta, t.y. Kalifornija, kas labai tiko prie šių dienų Lietuvos orų. Karštas klimatas, kalvos, puikūs senoviniai turtuolių namai ir baseinai, buvo tai, ko man taip trūko atostogų Lietuvoje metu. Kūrinys yra savotiška muilo opera, kurios centre atsiduria seklys Lu Arčeris, bandantis atkasti ir įminti net 25 metų senumo įvykius. Knyga patraukia įdomiais veikėjais, spalvingais Kalifornijos aprašymais, įdomiais palyginimais ir, žinoma, kandžiais, lakoniškais ir sarkastiškais dialogais.

„Vakaro mėlis“ ~ Rosas Makdonaldas

„Vakaro mėlis“ (Rosas Makdonaldas, 1991 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Apsakymas buvo spausdinamas „Rankas aukštyn“ Nr. 2(6) 1991 m.

„Vakaro mėlis“ yra trumpas rašytojo Roso Makdonaldo kūrinys, kuriame privatus seklys Lu Arčeris tiria jaunos merginos Džinos Gryn mirtį, kurios lavoną jis atsitiktinai rado šalia apleistos šaudyklos, kur norėjo pasipraktikuoti savo šaudymo įgūdžius. Iškart pasakysiu, kad šis trumpas pasakojimas man pasirodė pats įdomiausias kūrinys iš visų skaitytų rašytojo darbų. Nežinau, ar dėl to, kad jis toks trumpas, ar dėl to, kad buvo labai aiškus, ar dėl puikios pabaigos, ar dėl to, kad jį skaitydamas prisiminiau tuos laikus, kai skaičiau Raimondo Čandlerio romanus ir apsakymus. O, galbūt, dėl visų šių dalykų iš karto. Kūrinys anglų kalba vadinasi „Midnight Blue“ ir įeina į rinkinį „The Name Is Archer“. Būtų visai smagu sulaukti viso rinkinio lietuvių kalba, kurį sudaro net septynios trumpos istorijos.

„Pražūtingas baseinas“ ~ Ross Macdonald

„Pražūtingas baseinas“ (Ross Macdonald, 2002 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Mėnesienos šviesoje vaikinas buvo parpuolęs ant kelių.

– Pone Arčeri, jie jį užmušė, – pasakė jis. – Jie jį nušovė ir apipylė benzinu.

Šaltoje Kalifornijos dykynėje Arčeris neberado žodžių tiems dalykams paaiškinti. Pirmąkart susitikęs su Sloukamų šeima, jis buvo įtrauktas į keistus įvykius. Beveik pamišusi moteris, dėmesį traukianti paauglė, skystablauzdis vyras... Lu Arčeris mėgina spręsti šeimos problemas, patiria nuotykį su gražia, bet amoralia moterimi ir šiek tiek pavėluoja, kad užkirstų kelią žmogžudysčių grandinei.

Modė Sloukam nusamdo privatų detektyvą Lu Arčerį, kad šis išaiškintų, kas atsiuntė jos vyrui ją šmeižiantį laišką, kurį, ji, laimei, spėjo perimti. Deja, Arčeriui nespėjus nieko sužinoti. Modės vyro motina ir visų šeimos pinigų valdytoja, nuskęsta baseine. Taigi sekliui tenka ieškoti ne tik šantažisto, bet dar ir žmogžudžio.

Tai jau trečioji mano skaityta Roso Makdonaldo knyga. Ankstesnėse dviejose mano skaitytose knygose privatus detektyvas Lu Arčeris tirdavo bylas, kurių esmė slėpdavosi praeityje. Čia jis seka šviežiais nusikaltėlio pėdsakais ir, atrodo, tas turėtų intriguoti skaitytoją. Tas taip ir yra, tik siužetas man pasirodė kiek per painus. Arčeris kažkur važinėja, kažką seka, kažką klausinėja, kitaip sakant užsiima tuo, ką moka daryti geriausiai, bet didesnę knygos dalį negalėdavau suprasti kam to reikia ir kur link tai veda. Atrodo lyg herojus eitų paskui iš anksto pasirašytą scenarijų, numatydamas kažką į priekį, ko pačiam skaitytojui suprasti neduota. Kiekvieną kartą baigęs skaitymą, o vėliau paėmęs tęsti, niekaip neatsirinkdavau ties kuo sustojau, o tas dar labiau didindavo jausmą, kad aš, skaitytojas, esu paliktas kažkur toli už borto. Gaila, nes šio žanro knygose taip neturėtų būti. Aišku tas atotrūkio jausmas jaučiamas ne visada, o į knygos galą viskas po truputį ima ryškėti, išryškinant visai neblogą istoriją, kur susipina šeimos paslaptys, nuodėmės, pinigai ir pan.

Apžvelgdamas ankstesnes rašytojo knygas aš esu rašęs, kad po Raimondo Čandlerio, Rosas Makdonaldas yra vienas geresnių amerikietiškojo „kietojo“ detektyvo atstovų. Šio teiginio neatsisakau net ir po šios, ne visai vykusios, knygos.

Iš pažiūros viskas lyg ir tipiška: herojaus kalba kieta, elgesys kietas, blogiukų kumščiai kieti, moterys suktos, nemalonumų daug ir t. t. ir pan. Bet Makdonaldas puikiai pritraukia skaitytoją detalesniu pasakojimu ir kalba, o labiausiai herojumi, kuriam nenusispjaut. Šioje knygoje Arčeris imasi aiškintis nusikaltėlį niekieno neprašytas, net kai policininkams tai šviečia vienodai. Tiesiog jam patinka tiesa ir jis nori ją atskleisti.

Romanas skaitėsi sunkiausiai iš visų skaitytų rašytojo knygų ir jei aš būčiau pradėjęs pažintį su rašytoju nuo šios knygos, tai greičiausiai ties ja ir būčiau apsistojęs. Visgi džiaugiuosi, kad ją perskaičiau, nes tai ta knyga, kuri gan gerai parodo ko yra verti amerikietiški „kietojo“ detektyvo žanro kūriniai.

„Nešvarūs pinigai“ ~ Ross Macdonald

„Nešvarūs pinigai“ (Ross Macdonald, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Įvyko trys žmogžudystės – viena prieš septynerius metus, kitos vėliau. Jas visas sieja „nešvarūs pinigai“. Ar pavyks jas išaiškinti privačiam sekliui Lu Arčeriui.

Piteris Džeimsonas nusamdo privatų detektyvą Lu Arčerį, kad jis daugiau sužinotų apie paslaptingą prancūzą, kuris pasigviežė jo sužadėtinės. „Tai darau ne iš pavydo. Net jei ji man ir neatiteks, noriu ją apginti“ – toks Piterio argumentas. Arčeris sutinka, juk reikia kažkaip pinigų pragyvenimui užsidirbti. Kuo toliau, tuo viskas tampa vis labiau komplikuota. Netrukus atsiranda ir pirmosios aukos, o paslaptys slypi praeityje. Rosas Makdonaldas su savo privačiu detektyvu Lu Arčeriu, tęsia „kieto“ detektyvo tradicijas, kurios pamatus paklojo tokie rašytojai kaip Dešilas Hemetas ir Raimondas Čandleris. Lyginant su Čandlerio Filipu Marlou, Arčeris yra labiau empatiškas, gerai sutaria su policija, beveik negeria. Kam patinka tokia kombinacija, gali drąsiai rinktis Roso Makdonaldo darbus. Man visgi prie širdies Marlou lengvabūdiškumas. Knyga „Nešvarūs pinigai“ daugelio tikrų Makdonaldo kūrybos gerbėjų yra laikoma viena geriausių. Manęs visgi neužkabino. Nors siužetas lyg ir naujas, visgi man priminė skaityta knygoje „Šalta mirties ranka“. Tiek šioje, tiek anoje istorijoje, esamų nusikaltimų paslaptis slypi praeityje. Šiek tiek nusivyliau tokiu pasikartojimu. Labiausiai gal patiko dialogai. Jie gan taiklūs ir konkretūs. Be to saulėtasis Los Andželas irgi labai tiko prie pastarųjų dienų orų Lietuvoje.

„Šalta mirties ranka“ ~ Ross Macdonald

„Šalta mirties ranka“ (Ross Macdonald, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Helena gulėjo ant šono tuoj už durų. Kaktoje apvali kulkos skylė, ant grindų – kraujo klanelis. Jo pakraščiuose kraujas buvo sukrešėjęs. paliečiau jos veidą – jis buvo jau atšalęs. Pažvelgiau į savo laikroduką – devynios valandos septyniolika minučių...“.

Rosas Makdonaldas, vienas populiariausių Amerikos detektyvinio žanro autorių, gimė San Franciske 1915 metais. Baigė Mičigano universitetą, dėstė įvairiose mokyklose. Daugiau kaip dvidešimt metų rašo romanus. Pagrindinis jų veikėjas – privatus seklys Lu Arčeris, visuomet pasiryžęs padėti silpnam, likimo nuskriaustam žmogui, drąsiai keliantis aikštėn „šio pasaulio viešpačių“ nusikaltimus. Lu Arčeris yra vienas iš „privačių akių“, tokių, kaip Semas Speidas ar Filipas Marlou, papildantis „kieto“ detektyvo žanrą. Arčeris unikalus ne vien tuo, kad apima net tris dešimtmečius, bet ir išplėtojo žanrą, prisitaikantį prie kintančios visuomenės. Formulė, kurią Arčeris pasitelkia išaiškindamas praeities nusikaltimus, atspindinčius graikų tragedijas ir Biblijos aliuzijas, tampa Roso Makdonaldo prekinių ženklu. Nors Arčeris daug kuo primena Filipą Marlou, pagrindinis skirtumas yra tame, kad jis yra labiau atviras, jautrus ir empatiškas. O tai labai jaučiama ir šioje knygoje. Jis ne tik klauso žmones, bet ir girdi ką jie sako. Nori jiems padėti, net jei jam iš tai jokios naudos. Ir šį kartą apsiėmęs surasti dingusią kliento žmoną net neįtarė, kad teks įsipainioti į rimtą žmogžudystę. Surasti žmoną bus tik lengviausia užduotis, o įrodyti jos nekaltumą, tai jau kur kas sunkiau. Juo labiau, kai ant galvos kaba dar kelios senos žmogžudystės, dėl kurių kaltininkų galima būtų ir suabejoti. Tačiau Arčeris rimtas vyrukas ir rimtus dalykus jis mėgsta kramtyti pietums.

Tai mano pirmoji pažintis su Rosu Makdonaldu ir sakyčiau pakankamai vykusi. Man patiko gan detalus aplinkos ir įvykių aprašymas, kas retai pasitaiko „kieto“ detektyvo kūriniuose. Taip pat veiksmas rutuliojasi gan palengva, tad spėji susigaudyti visuose įvykiuose, nepraleisdamas kokios svarbios detalės. Išskyrus knygos pabaigą, kuri, sakyčiau, yra pakankamai paini: nekalti tampa kaltais, mirę prisikelia, motinos tampa žmonomis ir pan. Kol kas, sakyčiau, po Raimondo Čandlerio, šis rašytas yra labiausiai vertas dėmesio „kieto“ detektyvo atstovas. Verta skaityti, kas yra tokio žanro detektyvo mėgėjas.