„Rūko salos šešėlis“ ~ Mariette Lindstein

„Rūko salos šešėlis“ (Mariette Lindstein, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Sofijos dėka Via Terra sektos – paslaptingos organizacijos, kuri laikė ją nelaisvėje Rūko saloje – vadovas Francas Osvaldas sulaikytas ir laukia teismo. Jis kaltinamas dėl siaubingų nusikaltimų, kurie buvo vykdomi saloje. Tačiau padedamas apsukraus advokato, Francas audžia keršto voratinklį, kuriam netrukdo net kalėjimo sienos...

Kai Sofija pasiryžta prabilti apie sektą, jos gyvenimas pavirsta nepakeliamu košmaru. Kad ir kur ji slėptųsi, Osvaldo tinklas ją pasiekia visur. Po paskutinio išpuolio Sofija priversta savęs paklausti – ar įmanoma išsivaduoti iš šios sektos pinklių?

Mariette Lindstein yra švedų rašytoja gimusi 1958-ais metais Halmstade, vakarinėje Švedijos pakrantėje. Būdama maža ji mėgo kurti įvairias istorijas ir pasakojimus, kai kurie iš jų netgi buvo publikuoti įvairiuose paaugliams skirtuose žurnaluose. Baigusi vidurinę ji savo žvilgsnį nukreipė į karjerą žurnalistikoje, tačiau viską metė, kai būdama 19 metų buvo pakviesta į Scientologijos bažnyčią. Čia ji buvo skubiai paaukštinta ir išsiųsta į būstinę Los Andžele, kur išdirbo daugiau nei 20 metų. Visą tą laiką ji buvo atsakinga kulto lyderiui Davidui Miscavige’ui, kuris buvo itin reiklus savo naujajai bendradarbei. 2004-ais metais ji šiaip taip pabėgo iš įkalinimo sektos sodyboje, kur darbuotojai buvo tarsi kaliniai apjuosti geležine tvora ir prižiūrimi patruliuojančių sargybinių. Šiuo metu Mariette gyvena Švedijoje kartu su savo vyru Danu, kuris taip pat išėjo iš Scientologijos bažnyčios. Ji dirba rašytoja, taip pat dėsto. Savo gyvenimą ji paskyrė žmonių švietimui apie problemas susijusias su įvairiais kultais. Knyga „Rūko salos šešėlis“ yra antrasis serijos romanas kalbantis apie „ViaTerra“ kultą. Jame mes toliau galime stebėti Sofijos Bauman gyvenimą, kuri kažkada priklausė „ViaTerra“ sektai. Dabar ji vėl yra laisvėje ir bent jau kurį laiką mėgaujasi ramybe. Jos dėka kulto lyderis Francas Osvaldas atsidūrė už grotų, o kelis metus trukusios patyčių dienos – pasibaigė. Tačiau Osvaldas nėra tas žmogus, kuris lengvai atleidžia. Jis trokšta keršto ir netgi randa būdų kaip tą daryti sėdint cypėje. Jau netrukus Sofija gauna kelias gąsdinančias žinutes, jos kontaktiniai duomenys atsiduria keliuose abejotinuose tinklalapiuose, o draugo padovanotas šuo tiesiog pradingsta. Tačiau viskas peržengia ribas, kuomet Sofija savo namuose atranda paslėptą kamerą, fiksuojančią kiekvieną jos žingsnį. Moteris supranta, kad Švedijoje jai likti nebėra saugu, po ko susikrauna krepšį ir išvyksta į San Franciską. Tačiau Osvaldas visada gauna tai, ko trokšta. Jis turi planą kaip susigrąžinti Sofiją ir tą padaryti jam padės vienas seksualus vyras... Romanas „Rūko salos šešėlis“ nėra toks tęsinys, kokio, galbūt, daugelis iš mūsų laukėme. „Įpykęs diedukas sėdi kalėjime ir dabar bando keršyti savo priešams. Jei to dar būtų per mažai, Sofijos budrumas nusilpsta, po ko ji susipažįsta su vienu seksualiu vyru ir užlipa ant to paties grėblio antrą kartą“... Visgi nepaisant banalaus siužeto, knyga turi kažko savito. Kai kam patiks Osvaldo giminės istorija, o, kai kas tiesiog susižavės pačia knygos idėja, kuriai yra priskirta trilerio etiketė. Tokiu būdu autorė ne tik norėjo pasiekti platesnę skaitytojų auditoriją, bet ir pamanė, kad geriau nušvies žmones apie kultų pavojus. Kiek tas trileris yra geras aš leisiu Jums patiems nuspręsti, aš asmeniškai persisotinau informacija apie kultus perskaitęs ir tą vieną knygą. Kaip bebūtų, „Rūko salos“ knygų serija – tai pirmiausia serija apie sektų lyderius, apie jų nesveiką mentalitetą, iškreiptą mąstyseną, ar išvirkščią gyvenimo viziją. Juk net ir šiandienos kontekste mes galime pamatyti tokio pamišimo apraiškų, mat užtenka ir vieno bepročio, kad žmonės pradėtų mirti, o juos supantis pasaulis tiesiog virstų pelenų krūva...

„Rūko sala“ ~ Mariette Lindstein

„Rūko sala“ (Mariette Lindstein, 2020 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Sofija pabaigė studijas universitete ir nutraukė įgrisusius santykius su vaikinu. Trokšdama naujų potyrių ji išklauso paskaitą apie naujojo amžiaus judėjimą, vadinamą „Via Terra“. Jau po pirmojo susitikimo Sofiją užburia sektos vadovo Franco Osvaldo asmeninis žavesys ir jo skleidžiamos idėjos, o labiausiai suintriguoja pasiūlymas nuvykti į Rūko salą, kur įsikūrusi pagrindinė „Via Terra“ būstinė. Nuostabaus grožio dvaras salos pakrantėje, išpuoselėti sodai, ramybė ir nepaprastai draugiški žmonės – Rūko sala atrodo kaip rojaus kampelis žemėje. Sofijos jausmai Francui darosi vis stipresni ir atrodo abipusiai. Mergina pasilieka saloje. Tikina, kad tik trumpam...

Tačiau, kai vasarą pakeičia žiema ir tirštas rūkas apgaubia salą, ji suvokia, kad Francas valdo šią vietą geležiniu kumščiu. Draudžiami telefonai ir kompiuteriai. Kambariuose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Neįmanoma susisiekti su žemynine salos dalimi. Teritoriją supa elektrinė tvora.

Pamažu Sofijos iliuzijos žlunga: ji ne tik pasijunta vieniša, bet ir supranta, kad niekas niekada nepaliko Rūko salos gyvas...

Jei manęs kas paklaustų, kokios tavo mėgstamiausios detektyvinių romanų temos, aš greičiausiai atsakyčiau – serijiniai žudikai, kibernetiniai nusikaltimai ir, žinoma, sektos. Todėl sužinojęs, kad leidykla „Obuolys“ nusprendė išleisti iš scientologijos sektos išsivadavusios autorės Mariette Lindstein romaną „Rūko sala“, buvau labai stipriai suintriguotas. Juk jame rašytoja rėmėsi savo asmenine patirtimi ir žiniomis, jau nekalbant apie tiesiog pritrenkiantį šios knygos šūkį: „Baisiausi spąstai yra tie, kurie yra prieš jūsų nosį, o jūs jų nematome“. Ir visgi ne viskas šiame kūrinyje yra taip puiku, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio... Sofija ką tik baigė universitetą ir dabar yra savotiškoje gyvenimo kryžkelėje. Atsitiktinai ji patenka į naujojo Švedijos dvasininko lyderio Franco Osvaldo paskaitą, kurioje apsilanko vedama nedidelio smalsumo. Jis jaunas, energingas, modernus ir nepaprastai patrauklus. Susižavėjusi lyderio idėjomis, Sofija priima Osvaldo kvietimą kelioms dienoms apsilankyti Rūko saloje – kurortiniame užkampyje, kuriame stovi „Via Terra“ būstinė. Čia ji patenka į savotišką rojų – laimingos visuomenės, turinčios naujos pasaulio vizijos, lopšį. Susižavėjusi bendruomenės idėjomis ji priima pasiūlymą dviems metams įsidarbinti dvaro bibliotekoje. Tačiau Sofija dar nežino, jog Osvaldas yra nusprendęs ją čia palikti amžiams. Kodėl, Jūs paklausite? Ogi todėl, kad jis taip nori... Romanas „Rūko sala“ yra gana neblogas kūrinys. Jis kalba apie vieną Švedijos sektą ir keistas jos lyderio idėjas. Knygos veikėja Sofija į ją pateko užvaldyta nuostabios salos grožio, prabangos, maisto, ilgo voliojimosi lovoje, tezių sukeltų emocijų ir, nepatikėsite, Osvaldo traukos galios. Tai nebuvo kultas ar sekta, tai buvo kažkas kitokio, kažkas pasakiško ir nematyto. Ir visgi kaip ir visos pasakos ši taip pat turėjo kažkada baigtis. Netrukus Sofija supranta, kad bendruomenės vadovas yra pamišęs, o jo pagrindinis tikslas: atimti iš žmonių gyvenimą, bei nusiųsti juos tiesiai į pragarą, į šėtono karalystę, iš kurios išsivadavimo tiesiog nėra. Pagyvenus vos kelis mėnesius psichopato gniaužtuose, Sofiją užvaldo įkyri mintis – koks jausmas būti laisvai? Eiti, kur įsigeidus, susitikti, su kuo panorėjus. Smulkmenos, kurios prieš atvykstant į salą atrodė nereikšmingos, staiga tapo tokios geidžiamos. Ji norėjo žiūrėti televizorių, važiuoti autobusu, valgyti mėsainį. Net pagavo save svajojant apie niekam tikusį darbą, po kurio grįžtų namo ir ilsėtųsi, tiesiog mėgautųsi laisve. Užsimerkusi ji įsivaizduodavo žmonių šurmulį žemyninėje dalyje, pavydėjo jiems, geidė to ką turi jie. Nežinau kiek šios knygos turinio yra tikra, o kiek išgalvota, tačiau tai ką mes čia randame, tikrai baugina. Iš kitos pusės visą knygą skirti vien tik sektai, kur kalbama tik apie sektą, sektos lyderį, sektos narius, sektos narių darbą ir kasdienybę yra šiek tiek per daug. Aš asmeniškai perskaitęs vos du šimtus puslapių norėjau pasakyti: „man to užtenka, aš daugiau nenoriu“. Žinant, kad rašytoja parašė jau keturias šios serijos knygas, mane apima ir susižavėjimas, ir kartu vėmulys. Mariette Lindstein rašo tikrai labai, labai gerai, tačiau net keturias knygas skirti sektų reikalams man atrodo kiek per daug. Aš jau nekalbu apie tai, kad knyga laikoma detektyvu, tačiau detektyvinės intrigos čia beveik nėra. Taip, čia yra kelios žmogžudystės ir šiokia tokia paslaptis, bet nei policijos tyrimo, nei kokio prasigėrusio kriminalisto čia nėra. Kaip bebūtų, manau, kad šią knygą verta perskaityti vien dėl to, kad po jos visi kasdieniai rūpesčiai tampa labiau pakenčiami, ar netgi visai išnyksta!