„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ ~ sud. John-Henri Holmberg

„Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ (sud. John-Henri Holmberg, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Kritikų išliaupsintas, visame pasaulyje bestseleriu tapęs Stiego Larssono romanas „Mergina su drakono tatuiruote“ lyg briliantas nutvieskė Švedijos detektyvinės literatūros padangę. Viso pasaulio skaitytojai ėmė ryte ryti šio žanro meistrų kūrybą. Šiaurės šalių detektyvinė literatūra užkopė į neįtikėtinas aukštumas.

Šioje knygoje sudėti žymiausių Švedijos detektyvinių romanų autorių, tarp kurių ir pats S. Larssonas, Heningas Mankelis, Ake Edwardsonas, Johanas Theorinas, Asa Larsson, bei kitų autorių kūriniai. Kiekviena knygos istorija unikali, turinti savitą stilių, o temų įvairovė plati: detektyvų darbas, policijos procedūros, aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną.

Knyga „Geriausių Švedijos detektyvų autorių apsakymai“ skirta norintiems numalšinti šiaurietiškos detektyvinės literatūros žanro troškulį, susipažinti su geriausiais šio žanro meistrais ir jų kūryba. Rinkinį sudarė talentingas švedų rašytojas Johnas Henris Holmbergas, geras Stiego Larssono bičiulis, knygos „Merginos su drakono tatuiruote paslaptys“ bendraautoris. J. H. Holmbergas knygą papildė reikšminga ir pagaulia Švedijos detektyvinės literatūros apžvalga, kurioje aptariamas ir stulbinantis susidomėjimas šiuo žanru.

Ši knyga – tarsi orientyras. Tai pirmoji Švedijos detektyvinės literatūros antologija lietuvių kalba, suteikianti skaitytojams galimybę iš arčiau susipažinti su šios šalies detektyvų kultūra.

Knygoje pristatoma septyniolika dvidešimties švedų autorių kūrinių, kurių nė vienas iki šiol nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Kai kurie parašyti šiai knygai. Kiekviena istorija turi savitą stilių, o temų įvairovė plati: įprastas seklių darbas, policijos procedūros, regionų pasakojimai, socialinės bei politinės aktualijos ir net kūriniai, kurių tikslas – tiesiog praskaidrinti dieną. Kūriniai labai skirtingi, labai įvairūs. Vieni vyksta vasarą, kiti, dauguma, – žiemą; vieni turi mistikos, kiti – ne; vienuose veikia suaugę žmonės, kituose – vaikai; vieni yra šiuolaikiniai, kituose veiksmas vyksta prieš šimtą metų ar ateityje; vienuose randame policininkus kriminalistus ir žudikus, kituose – šerifus ir plėšikus; vieni yra klasikinės formulės, kiti yra gan netradiciniai. Taigi kaip jau supratote, kūrinių daug, jie gan įvairūs ir tai puiku!

Autorių kolektyvas taip pat gausus. Knygoje pristatomų novelių autoriai – šiandien geriausiai vertinami rašytojai, o kartu sudėjus jie pelnė net dvylika iš dvidešimties kasmetinių geriausio detektyvinio romano apdovanojimų (vadinamų „Auksinio laužtuvo“ apdovanojimais), kuriuos nuo 1994-ųjų teikia Švedijos detektyvinių knygų akademija, ir net penkis iš aštuonių per visą istoriją Švedijos autoriams įteiktų prestižinių Šiaurės šalių rašytojų „Stiklinio rakto“ apdovanojimų.

Knyga išties puiki, supažindinanti su geriausiais iš geriausių. Iš pradžių bandžiau susirašyti, kokie kūriniai patiko labiausiai, tačiau greitai sąrašas pasidarė per daug ilgas, į jį pakliūdavo beveik visi kūriniai. Teko atsisakyti šio sumanymo, tačiau išskirčiau kelis labiausiai įsimintinus kūrinius, bet ne turiniu, o rašymo stiliumi. Į šį sąrašą pakliūtų: „Žiedas“ Anna Jansson, „Pasiuntinukas“ Asa Larsson, „Mergelės kerštas“ Johanas Teorinas, „Maitrėja“ Veronika Fon Šenk. Nepatiko tik vienas kūrinys, tai Saros Stridsberg „Braun dienoraštis“, kurio visai nesupratau. Rinkinys man priminė kitą rinktinę „Mirtis yra sapnas“, kuri buvo taip pat nebloga, taip pat šiek tiek priminė ir Koji Suzuki apsakymų rinkinį „Tamsus vanduo“. Abi knygas siūlau visiems paskaityti.

Rekomenduoju knygą kiekvienam Skandinaviškų, tiksliau Švediškų, detektyvų mėgėjui, bei visiems mėgstantiems kriminalinę literatūrą. Beje, buvo juokinga atrasti, kad knygoje Kurtas Valanderis išverstas kaip Volanderis.

„Samdyti žudikai“ ~ Maja Šioval ir Peras Valio

„Samdyti žudikai“ (Maja Šioval ir Peras Valio, 1983 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Į Švediją turi atvykti aukštas užsienio svečias. Saugoti jį nuo galimo pasikėsinimo sukuriamas specialus policijos štabas. Vizito išvakarėse susirenka ir tarptautinė teroristų grupė. Jiems pavyksta užminuoti miesto požemines komunikacijas. Policijos komisaro Martyno Beko ir jo draugų kova su teroristais atskleidžia Vakarų didmiesčio ir buržuazinio pasaulio džiungles. Knyga priklauso serijoje spausdinamų detektyvinių romanų ciklui

Žinomų rašytojų aštraus siužeto socialinis romanas įtikinamai ir nuosekliai demaskuoja mitą apie švedų „visuotinio gėrio valstybę“. Autoriai parodo, kaip buržuazinė visuomenė sudaro sąlygas plisti nusikalstamumui, o buržuazinė demokratija yra demokratija tik tiems, kurių rankose turtas ir valdžia.

Nebloga švedų rašytojų dueto knyga, pasakojanti tris beveik savarankiškas istorijas. Pirmojoje istorijoje pasakojama apie Martino Beko ir jo draugų dvikovą su šaltakraujiškais ir puikiai treniruotais teroristinės „ULAG“ organizacijos žudikais, norinčiais pasikėsinti į svarbaus svečio atvykstančio į Švediją gyvybę. Antroje istorijoje pasakojama jaunos merginos Rebekos Lind gyvenimo ir mirties istorija, nuo banko apiplėšimo iki savižudybės. Trečiojoje istorijoje pasakojama apie pornografinių filmų direktoriaus Volterio Petruso žmogžudystę. Nors knygos veiksmas vyksta gan seniai, 1974 metų Švedijoje, visgi galime atrasti panašumų ir su dabartine mūsų Lietuva. Tarkim, kad jaunimas neturi darbo, miestas teršiamas išmetamosiomis dujomis, kai kurie naujos statybos namai gan prastos būklės, ar policininkų pomėgis imti kyšius. Iš tikrųjų butų įdomu palyginti, kaip ši situacija pasikeitė Švedijoje, mat, galbūt, ir pas mus kada nors tai pasikeis. Vienas dalykas jau dabar pasikeitė. Anksčiau galima buvo rūkyti beveik visur, įskaitant teismo salę ar net bažnyčią. Taip pat šiais laikais žymiai labiau ir atsakingiau tikrinami lagaminai oro uostuose, o žiūrima ne vien ar tik slapta kas negabena kokio butelio degtinės. Knygoje nagrinėjamos vis dar aktualios nusikalstamumo ir terorizmo temos. Labiausiai knygoje nepatiko tai, kad ji yra gan sena, lietuvių kalba išleista 1983 m., kitaip sakant Tarybų sąjungos laikais. Taip kad neaišku kiek tiksliai ji atitinka originalą, mat vietomis paminėti rusai ar Rusija, man kažkaip įtartinai atrodė. Nors gal originale jie irgi yra. Man patinka Šioval ir Valio knygos. Jos parodo senąją Švediją, bet pagrindinis šių knygų minusas, kad jos neturi išliekamosios vertės. Bent jau aš jas perskaitau ir pamirštu. Pamiršau ankstesnes knygas, pamiršiu ir šią. Kažkaip šiuolaikiniai Švediški detektyvai įsimintinesni. Beje tai paskutinė serijos knyga apie Martiną Beką.

„Rozana“ ~ Maja Šioval ir Peras Valio

„Rozana“ (Maja Šioval ir Peras Valio, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Žymių švedų rašytojų M. Šioval ir P. Valio kriminalinis romanas apie seksualinio iškrypėlio padarytą nusiklatimą ir šio nusikaltimo išaiškinimą.

Galit sakyti, kad Šioval ir Valio knygos yra tikra seniena. Jos pradėtos rašyti gūdžiais 1967 metais. Kaip bebūtų, ta seniena tikrai lenkia nepriklausomos Lietuvos rašytojų detektyvinius kūrinius, parašytus apie 90 metus. Šioval kartu su Valio yra laikomi skandinaviškų detektyvų pradininkais. Galit tikėti, galit – ne, bet nors kūriniai yra savotiška iškasena, visgi turi daug šiuolaikiniams skandinaviškiems detektyvams būdingų savybių. Nevardinsiu jų dabar, pasakysiu tik tiek, kad pagrindinis skirtumas, turbūt, jog mažiau smurto. Net knygos herojų bėdos liko tos pačios. Va Martino Beko, pagrindinio knygos herojaus, santuoka po truputį ritas į unitazą, maitinasi jis nereguliariai, geria daug kavos, rūko. Ankstesnėje mano skaitytoje knygoje, kuri yra vėlesnis kūrinys, jis jau spėjo ir išsiskirti. Kai kas nesikeičia net metams bėgant. Knygoje mums prieš akis iškyla septintojo dešimtmečio Švedija, kur toli gražu ne viskas taip girtina, peršasi išvada, kad nusikaltėliai ne kokie išsigimėliai, o priversti tokiais pasidaryti dėl gyvenimo aplinkybių ir patys veikiau yra aukos. Todėl ir Martinas Bekas, sugavęs žudiką, jaučia ne pasitenkintiną, o greičiau nuovargį ir savo bejėgiškumą. Atkreiptinas dėmesys į šios rašytojų poros dialogus, kurių romane apstu: jie nuotaikingi, pilni sąmojo ir ironijos. Taigi Šioval knygos tikrai yra neblogos, puikiai tinka skaityti tarp rimtesnių kūrinių. Savotiška atgaiva. Perskaičiau jau dvi iš trijų galimų lietuvių kalba. Jei paklius ir trečioji, skaitysiu negalvojęs.

„Užrakintas kambarys“ ~ Maja Šioval ir Peras Valio

„Užrakintas kambarys“ (Maja Šioval ir Peras Valio, 1989 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

M. Šioval romanas – vienas geriausių šių rašytojų kūrinių apie sunkų, ne visada romantišką seklių darbą.

Maja Šioval yra laikoma Švedijos kriminalinių romanų pradininke. Jau perskaičiau kokį aštuonetą švediškų detektyvų tad galiu pasakyti, kuo jie išsiskiria. Pirma sakyčiau gan įtemptu siužetu, taip pat palyginti greita įvykių tėkme, neeiliniu siužetu, bei painiomis bylomis. Taip pat nemaža dalis romanų išsiskiria trumpais, kelių puslapių, skyreliais. Tai kaip ir nedaro jokios įtakos siužetui, bet juos čia paminėjau, nes manau, kad tai geras dalykas, kai gali sustoti kada nori ir nereikia skaityti kokių trisdešimt puslapių iki skyrelio galo. Visais mano išvardintais dalykais, gal kai kuriais mažiau, pasižymi ir knyga „Užrakintas kambarys“. Joje pasakojamos dvi istorijos, du lyg ir nesusiję policijos tyrimai. Pirmasis, tai banko apiplėšimas su nužudymu. Na kažkokia blondinė vidury dienos įsiveržia į banką mosuodama ginklu rankoje. Pareikalauja pinigų, o beišeidama dar nukepa vieną iš klientų. Tyčiom ar iš išgąsčio, neaišku. Kita byla, tai lyg ir savižudybės. Išlaužus vieno buto duris, kaimynai skundėsi dėl smarvės, randamas jau apiręs pagyvenusio vyriškio lavonas. Butas buvo uždarytas iš vidaus, langai užverti, todėl lyg ir peršasi išvada, kad vyrukas nusišovė. Visgi betiriant įvykį paaiškėja, jog kambaryje trūksta nužudymo įrankio. Dvi atskiros bylos. Dvi iš pažiūros nesusijusios istorijos. Ar tai geras sumanymas? Nežinau. Asmeniškai manęs pirmoji byla nesudomino, tai kai nuo savižudybės bylos buvo pereinama prie apiplėšimo, mane tai erzino, nes atitraukdavo nuo tyrimo, kuris mane domino ir kuriam norėjau skirti visą savo dėmesį. Nors paprastai kelių bylų panaudojimas vienoje istorijoje yra neblogas ir sakyčiau asmeniškai man priimtinas dalykas. Šiaip knygą vertinčiau per vidurį. Nei nuobodi, nei per daug įdomi. Ateityje greičiausiai dar ne kartą teks perskaityti Šioval ir Valio romaną, tad galėsiu geriau įvertinti šiuos rašytojus. Dar gal reikėtų paminėti, kad antroje istorijoje veikia policininkas Martinas Bekas, o tai jau yra berods aštuntoji istorija su šiuo personažu. Tad nenuostabu, kad buvo truputį sunku susigaudyti, kas vyksta jo gyvenime (berods kiek teko skaityti, per tą laiko spėjo išsiskirti ir pan.). Kiti personažai taip pat atrandami knygose su Beku. Šioje serijoje yra dešimt knygų. Nesidomėjau kiek jų išversta į lietuvių kalbą.