Paieška

Rodomi pranešimai su žymėmis Kati Hiekkapelto. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Kati Hiekkapelto. Rodyti visus pranešimus

2019 m. rugpjūčio 30 d.

„Klajūnai“ ~ Kati Hiekkapelto

„Klajūnai“
(Kati Hiekkapelto, 2019 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Praeities slegiama Ana Feketė grįžta atostogų į savo gimtąjį miestą Serbijos pakraštyje. Lankantis vasaros šventėje netikėtai pavagiama Anos rankinė, o kitą dieną vagis – jaunas romas – randamas negyvas ant upės kranto. Kas tai – nelaimingas atsitikimas ar kruopščiai apgalvota žmogžudystė? Vietinė policija atsisako tirti bylą, todėl Ana priversta imtis slapto tyrimo. Vidiniai prieštaravimai, mamos lūkesčiai ir painus nusikaltimas moteriai neleidžia ramiai atsikvėpti ir mėgautis atostogomis. Tuo pat metu į miestą ima plūsti pabėgėliai ir įtampa dar labiau išauga.

Painūs žmogžudystės pėdsakai, didžiai Anos nuostabai, veda prie jos šeimos istorijos. Kas nutiko jos tėvui prieš daugybę metų ir kaip su tuo susiję artimiausi šeimos draugai? Ar rankinės vagystė išties tebuvo atsitiktinumas?

Romanas „Klajūnai“, tai gana kukli, tačiau įtraukianti vasaros pramoga kiekvienam detektyvo žanro mėgėjui. Knygos dėmesio centre atsiduria policininkė Ana, kuri palikusi namus Suomijoje atvyksta atostogauti į savo gimtąjį miestą Serbijos pakraštyje. Jos nelaimei, jau pirmąją dieną gimtinėje ji yra apvagiama, dėl ko visi atostogų planai pasikeičia ir virsta sudėtingu policijos tyrimu. Romane daug kalbama apie šalyje augančią pabėgėlių krizę ir žmonių kontrabandą, rašytoja atkreipia dėmesį į stereotipus, susijusius su romų tautybės asmenimis, kalba apie seksizmą ir vietinių policininkų aplaidumą. Jei to dar būtų negana, autorė paliečia ir veikėjos šeimos istoriją, kas ne tik suteikia pasakojimui papildomo stimulo, bet ir nušviečia Anos Faketė knygų seriją naujomis spalvomis. Kūrinyje taip pat yra gana daug šeimyninės dramos, ar veikėjos vidinių išgyvenimų, juk visgi galutinis Kati Hiekkapelto romanų vartotojas yra labiau jauna moteris, nei vyriškos lyties skaitytojas.

2019 m. balandžio 8 d.

„Bejėgiai“ ~ Kati Hiekkapelto

„Bejėgiai“
(Kati Hiekkapelto, 2019 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Nuošaliame ir užpustytame miško kelyje tamsiu paros metu suvažinėjamas senukas. Nelaimingo atsitikimo aplinkybės jį tiriančiai Anai Feketei atrodo įtartinos. Automobilį vairavusi mergina tikina, kad senukas gulėjo vidury kelio dar prieš jį partrenkiant, be to, nelaimės vietoje nėra aukos pėdsakų. Tyrimą dar labiau apsunkina netoliese aptiktas kruvinas peilis ir didžiulis raudonai nusidažiusio sniego plotas...

Tuo pat metu Anos partneris Eskas tiria Suomijoje pasirodžiusios tarptautinės nusikalstamos grupuotės veiklą. Kaip su šia gauja susijęs jaunas nelegalus imigrantas iš Pakistano, sulaikytas narkomanų lindynėje reido metu? Keista, kad buto, kuriame jis buvo suimtas, kaimynystėje gyveno ir partrenktas senukas... Ar Anai ir Eskui pavyks išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko, ir sustabdyti pagreitį įgaunančias imigrantų ir vietinių gaujų kovas?

Kati Hiekkapelto yra suomių rašytoja, specialaus ugdymo mokytoja, menininkė ir „punk“ grupės dainininkė. Savo pirmąjį romaną „Kolibris“ rašytoja išleido 2013 metais. Jame pasakojama apie Jugoslavijos vengrę, apsigyvenusią Suomijoje, kuomet gimtinėje kilo karas. Jos antrasis romanas „Bejėgiai“ pelnė garbingą „Geriausio 2014 metų Suomijos detektyvo“ apdovanojimą, taip pat buvo įtrauktas į prestižinių „Glass Key“ apdovanojimų, skiriamų geriausiems Skandinavijos detektyvams, trumpąjį sąrašą. Jame toliau gvildenama imigrantų, gyvenančių Suomijoje, tema, kalbama apie tamsiąją imigracijos pusę...

Policininkė Ana Feketė, Jugoslavijos vengrė, vaikystėje su šeima atsikrausčiusi į Suomiją, yra priversta apklausti savo tautietę, įtariamą senyvo amžiaus vyro suvažinėjimu. Visgi išaiškėjus faktui, kad avarijos kaltininkė partrenkė jau negyvą kūną, įvyksta nauja serija dingimų ir mirčių, o įtariamųjų sąrašas išsiplečia iki nelegalių imigrantų ir narkotikų grupuočių. Ana turi ir vėl pradėti dirbti su apgailėtinu ir arogantišku kolega Esku Niemiu, vyru, šiuo metu besidominčiu „Juodųjų kobrų“ ir „Pragaro angelų“ veikla. Tirdama narkomanų ir paprastų žmonių butus, Ana ne tik susiduria su paprastų Suomijos gyventojų paslaptimis, bet ir susipažįsta su tamsiąją imigracijos puse. Ši ją priverčia suabejoti teisingumo galia, bei savo asmeniniais įsitikinimais...

Taigi skaitau jau antrąjį suomių rašytojos Kati Hiekkapelto romaną, šį kartą pavadintą „Bejėgių“ vardu. Knygos akiratyje atsidurs mums jau pažįstami veikėjau Ana Feketė, Eskas Niemis, Sari Jokikoko-Penanen, Nilsas Nekelejervis, Raunas Forsmanas ir kt. veikėjai. Romane ir vėl bus kalbama apie imigrantus, imigraciją, diskriminaciją, tautinius, bei socialinius skirtumus, bus atkreipiamas dėmesys į žmonių nuosmukį ir polinkį nusikalsti. Būtent šios temos ir darys šį kūrinį išskirtiniu, bei nekasdienišku, o intriguojantis siužetas neleis jį padėti į šalį lengvai. Romano išskirtiniu bruožu taps ir puikiai parinktas nusikalstamumo, bei socialinių problemų aptarimo mišinys. Ši knyga, tai ne paprastas „kas tai padarė?“ detektyvas, tai kūrinys iškeliantis į viešumą Suomijos, o kartu ir kitų Europos valstybių socialines ir kultūrines problemas. Romane bus daug kalbama apie imigraciją, gaujas, narkotikus, reketą, rasizmą, problemų sprendimą pasitelkiant smurtą ir kt.

Visgi įdomiausiu šios knygos elementu taps imigrantų temos atskleidimas per dviejų veikėjų prizmę. O, būtent, per tolerantiškos imigrantės Anos ir rasisto, bei niurzgos Esko, akis. Tai bus tarsi savotiškas Suomijos visuomenės atspindys, pavaizduotas per šiuos du visiškai skirtingus veikėjus. Prie knygos pliusų priskirčiau ir lengvą rašymo stilių, ar knygos apimtį, kuri visiškai nesikandžioja. Autorė vengia įprastų kriminalinių romanų klišių, nebando sekti kitų skandinavų rašytojų pėdomis. Romanas mums bando parodyti, kad vieno ar kelių imigrantų (užsieniečių) poelgiai neatspindi visos tautos polinkių.

Kati Hiekkapelto knygoje „Bejėgiai“ pasakoja puikią istoriją, atskleidžiančią žmonių gerąsias ir blogąsias savybes. Rašytojas yra naujas talentas skandinavų literatūroje, ji nebijo rizikuoti, nebijo prabilti svarbiomis temomis. Ateityje lauksiu ir daugiau šios autorės kūrinių, kurie, mano nuomone, yra pakankamai neblogi.

2019 m. kovo 16 d.

„Kolibris“ ~ Kati Hiekkapelto

„Kolibris“
(Kati Hiekkapelto, 2018 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Ana Feketė – Jugoslavijos vengrė, dar vaikystėje su šeima priverstinai atsikrausčiusi į Suomiją, kai 1992 m. gimtinėje kilo karas. Laikui bėgant jauna moteris įsiliejo į suomių gretas, išmoko kalbą ir įsidarbino policijoje, tačiau dažnai viduje vis tiek pasijunta vieniša ir svetima. Šie jausmai sustiprėja, kai jai į partnerius paskiriamas vidutinio amžiaus Eskas, kuris atvirai demonstruoja rasistines pažiūras.

Vos pradėjus dirbti, Anai ir Eskui pavedama ištirti žmogžudystę, sukrėtusią visą šalį. Auka – bėgimo trasoje medžiokliniu šautuvu nužudyta mergina. Jos sportinio kostiumo kišenėje randamas pakabutis, vaizduojantis actekų dievą, kurio vardas susijęs su kolibriu. Artimieji neturi nė menkiausio supratimo, kaip jis ten atsidūrė. Netrukus įvykdoma dar viena identiška žmogžudystė. Ženklai rodo, kad nusikaltimai – serijinio žudiko darbas. Ar policijai pavyks sugauti Kolibrį, kol šis nenusitaikė į naują auką?

Kati Hiekkapelto yra suomių rašytoja, specialaus ugdymo mokytoja, menininkė ir „punk“ grupės dainininkė. Savo pirmąjį romaną „Kolibris“ rašytoja išleido 2013 metais. Jame pasakojama apie Jugoslavijos vengrę, apsigyvenusią Suomijoje, kuomet gimtinėje kilo karas. Čia jai kartu su partneriu tenka tirti jaunos merginos nužudymą, įvykdytą nuošaliame bėgimo take. Romanas sulaukė pripažinimo tiek iš kritikų, tiek ir iš skaitytojų pusės. Jis buvo išverstas į daugelį kalbų, tarp kurių yra anglų ir vokiečių. Jos antrasis romanas „Bejėgiai“ pelnė garbingą „Geriausio 2014 metų Suomijos detektyvo“ apdovanojimą. Šiuo metu autorė gyvena Hailuoto saloje, šiaurinėje Suomijoje. Romanas „Kolibris“ – tai kraują gyslose stingdantis detektyvas, kurio siužeto vingių neįmanoma nuspėti. Iki paties paskutinio puslapio intrigą išlaikantis pasakojimas užgniauš kvapą ir privers širdį plakti greičiau...

Viename Suomijos pajūrio miestelyje, kur po gražiais namų fasadais slepiasi visa krūva socialinių ir privačių problemų, lauko kelyje randamas jaunos merginos kūnas: ji buvo nušauta iš arti šratiniu šautuvu. Ana Feketė, jauna vengrų kilmės tyrėja atvyksta į nusikaltimo vietą. Tai yra jos pirmoji diena smurtinių nusikaltimų departamente. Tačiau blogiausia dar laukia priešakyje, mat nepaisant kraujuoto lavono, jai į partnerius paskiriamas rasistas ir girtuoklis Eskas Niemis. Pastarasis tik ir daro, kad ieško priekabių merginos veiksmuose. Ana greitai supranta, kad ši byla nebus lengva: pagrindinis įtariamasis turi geležinį alibi, o policija savo rankose neturi nieko kito, išskyrus pakabutį, rastą nužudytosios kišenėje – amuletą su acteko dievo kolibrio atvaizdu. Kai įvyksta antra žmogžudystė Eskas supranta, kad sustabdyti žudiką gali tik jis ir jo naujoji partnerė...

Taigi toliau tęsiu savo tradicija tapusį užsiėmimą – skandinaviškų detektyvų skaitymą. Šį kartą į mano akiratį pakliuvo romanas „Kolibris“, kurį parašė suomių rašytoja Kati Hiekkapelto. Kūrinio dėmesio centre atsidurs du veikėjai, o būtent Ana Feketė ir Eskas Niemis. Ana Feketė buvo trisdešimties metų vengrų kilmės suomė, apsigyvenusi šalyje kai jai buvo devyneri metai. Ji gyveno išsinuomotame bute Koivuharju, tame pačiame priemiestyje, kuriame praleido vaikystę. Čia gyveno stebėtinai daug imigrantų kilmės mokytojų, gydytojų, inžinierių ir fizikų. Koivuharju nebuvo vieta, į kurią veržiamasi, į ją buvo pakliūvama. Miesto centre ir jo apylinkėse gyvenantys žmonės žinojo rajono pavadinimą ir reputaciją, bet nė nenutuokė kaip jis atrodo. Iškabose prie laiptinių durų surašytos sunkiai ištariamos gyventojų pavardės galbūt net kėlė jiems baimę. Būtent čia apsigyvena pagrindinė veikėja Ana mat gauna darbą smurtinių nusikaltimų skyriuje.

Tuo metu jos naujasis partneris Eskas Niemis buvo nukarusių skruostų ir išsiplėtusių kapiliarų išvagoto veido vyras, kurio akių vokai buvo nuolat patinę, o akys labai paraudusios. Eskas buvo vidutinio amžiaus vyras išretėjusiais ir susiriebalavusiais plaukais. Jo susiglamžę marškiniai buvo sukišti į nelygintas kelnes. Marškinių sagos vos suėjo per platų liemenį, vietomis apnuogindamos plaukuotą pilvą. Jo kostiumo švarkas atrodė padėvėtas, jis nuolat rūkė ir reiškė rasistinį priešiškumą, nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą.

Būtent šiems dviem tyrėjams tenka tirti jaunos merginos nužudymą, kurią atrado pasivaikščioti išėjusi, netoliese gyvenanti, 86 metų našlė Aunė Toivola. Ji buvo pratusi keltis kiekvieną rytą septintą valandą, išsivirti kavos ir išgerti puodelį prieš bei po rytinio pasivaikščiojimo. Kaip įprasta, rytą ji pasuko palei pakrantę vingiuojančiu taku kur ir rado lavoną. Tai buvo baltaodė moteris, apie 165 centimetrų ūgio, sverianti maždaug 70 kilogramų. Ji buvo nušauta iš arti šratiniu šautuvu. Visgi įdomiausia dar lauks priešakyje, mat netrukus bus įvykdyta dar viena žmogžudystė...

Iš karto pasakysiu, kad šis romanas nėra tipinis. Visų pirma, pagrindinė veikėja nebus grynakraujė suomė, tad romane bus daug kalbama imigracijos ir rasizmo temomis. Visų antra, Ana nebus kažkokia senbuvė detektyvė, o tik naujokė kriminalistė. Pavyzdžiui, jai pirmą kartą teks dalyvauti autopsijoje, kurios ji lauks su šiokiu tokiu šiurpu ir baime. Ji nerimaus, ar pavyks jai pasirodyti profesionaliai, nes vien nuo minties apie lavoninę jai darysis bloga. Visų trečia, pagrindinės veikėjos partneris bus ne žmogus, kuriuo bus galima pasitikėti, o tikra rakštis subinėje. Jis nuolat trukdys kiekviename tyrimo etapo žingsnyje, o savo priešiškumą rodys užsidarydamas vienas kabinete, o ne kartu su Ana taręsis, analizavęs, ar planavęs tolimesnius veiksmus. Moteris bus nepatenkinta, kad jis visiškai nesistengia su ja susipažinti, ar net nebando parodyti jokio susidomėjimo.

Kalbant apie knygos netipiškumą į akis kris ir lėtas siužeto plėtojimas, kuris lyginant su švediškais ar norvegiškais detektyvais bus kelis kart lėtesnis. Detalus ir smulkmeniškas knygos pasakojimas irgi šiek tiek erzins, mat reikalaus įdėmaus skaitymo ir laiko, kurio, manau, daugelis iš mūsų ir taip neturime.

Kaip bebūtų, pasakojimas yra gan įdomus, nors ir ne be priekaištų. Galbūt, įdomiausiu šios knygos akcentu asmeniškai man tapo ta nepritampanti visuomenėje ir savikritiška pagrindinė veikėja, kuri man priminė ir mane patį. Ji buvo kankinama nerimo, sąmojingi komentarai jai ateidavo į galvą per vėlai, o ir garsiai išsakyti savo minčių ji dažniausiai nedrįsdavo. Aš nors ir esu tipinis melancholiškas lietuvis, tačiau esu dar uždaresnis ir dar labiau nepasitikintis savimi nei kiti lietuviai. Nors pagrindinė veikėja yra moteris, tačiau aš iš karto radau ryši su ja, kas labai stipriai palengvino knygos skaitymą.

Rekomenduoju šį kūrinį visiems kriminalinių romanų mėgėjams, bei tiems žmonėms, kurie nepasitiki savimi, ar laiko save svetimšaliais mūsų šalyje Lietuvoje. Knyga patrauks ir tuos žmones, kurie mėgsta skandinaviškus detektyvus ir tą personažų melancholiją istorijose.