„Dexter by Design“ ~ Jeff Lindsay

„Dexter by Design“ (Jeff Lindsay, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

After his surprisingly glorious honeymoon in Paris, life is almost normal for Dexter Morgan. Married life seems to agree with him: he’s devoted to his bride, his stomach is full, and his homicidal hobbies are nicely under control. But old habits die hard and Dexter’s work as a blood spatter analyst never fails to offer new temptations that appeal to his offbeat sense of justice. Not to mention that his Dark Passenger still waits to hunt with him in the moonlight. The discovery of a corpse (artfully displayed as a sunbather relaxing on a Miami beach chair) naturally piques Dexter’s curiosity and Miami’s finest realize they’ve got a terrifying new serial killer on the loose. And Dexter, of course, is back in business.

Žavingo „džentelmeno-maniako“ Deksterio Morgano nuotykiai tęsiasi! Jis grįžta po įsimintino medaus mėnesio Paryžiuje. Šeimyninis gyvenimas jam einasi puikiai: jis yra ištikimas savo žmonai, mėgaujasi naminiu maistu, prižiūri savo vaikus ir yra įsitikinęs, kad jo grėsmingas hobis jau praeityje. Tuo metu Majamį terorizuoja žudikas-menininkas, paverčiantis savo aukas sudarkytais meno objektais. Deksteris negali likti nuošalyje. Jis pradeda kovą su priešu, kuris nenusileidžia jam nei intelektu, nei žiaurumu!

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Deksterio knygą užsienio kalba, tačiau iškart pasakysiu, dvi Deksterio knygos beveik paeiliui – ne toks jau ir geras sumanymas. Bet apie tai kiek vėliau. Šioje knygoje kaip jau supratote, Debora ir jos brolis Deksteris tiria serijinio žudiko-menininko nusikaltimus. Šis savo aukas nužudo perskrosdamas jų pilvą ir jį prikimšdamas visokiausiais daiktais. Tarkim vaisiais, skutimosi reikmenimis, gėlėmis ar alumi su ledu. Nuo tokio lavonų išniekinimo pakraupsta net miesto meras, o gyventojai puola į paniką.

Vėliau mes atrandame Deboros sužeidimą peiliu, dėl ko ji atsiduria komoje, o žudiko medžioklę perima jos brolis Deksteris. Deja, šis jau pačioje pradžioje padaro lemtingą klaidą, kuri pastato ne tik jį į pavojų, bet ir jo šeimą: jis nužudo niekuo dėtą žmogų, kai tuo metu tikrasis nusikaltėlis lieka laisvėje. Manau, tai ir tampa pagrindine romano tema ir su tuo susijusios pasekmės, mat Deksterio įtėvis mokė jį žudyti tik to nusipelniusius žmones ir, žinoma, tai daryti tyliai, nepaliekant įkalčių....

Visgi nelyginant unikalios romano temos ir kai kurių momentų (ypač į romano pabaigą), knyga yra gan tipinė Deksterio istorija, o tai ir tampa didžiausia šio romano bėda. Juk skaitant serijinius romanus norisi atrasti kažką naujo, pamatyti, kad veikėjų gyvenimai nestovi vietoje, o ne gauti eilinį serijinį žudiką psichopatą ir Deksterį bandantį jį pagauti. Kur mįslė, kur paslaptis, kur intriga! Veikėjai tie patys, istorija labai panaši. Tikrai nusivyliau šia serija, tad greičiausiai ateityje nebetęsiu šios serijos knygų skaitymo.

Viena priežastis, kodėl aš pasiėmiau jas skaityti užsienio kalba – tai jų formatas. Knygos yra gan trumpos, jas lengva skaityti, pasakojimas sklandus ir paprastas. Jei jos būtų bent kiek paslaptingesnės ir kiek labiau skirtųsi viena nuo kitos, tai skaitymą galima būtų tęsti iki kokios šeštos-septintos knygos. O dabar aš vargiai matau pokyčių tarp šios ir ankstesnės knygos. Jos beveik identiškos! Taigi tiesiog šioje vietoje dedu tašką, nes nebematau prasmės tęsti. Gaila, nes romanų idėja man tikrai patiko.

„Dexter in the Dark“ ~ Jeff Lindsay

„Dexter in the Dark“ (Jeff Lindsay, 2007 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

In his work as a Miami crime scene investigator, Dexter Morgan is accustomed to seeing evil deeds... particulary because, on occasion, he rather enjoys committing them himself. Guided by his dark Passenger – the voice inside him that helps stalk his prey – he lives his outwardly normal life adhering to one simple rule: he only kills very bad people.

Dexter slides through life undetected, working as a blood splatter analyst for the Miami Police Department, helping his fiancee raise her two adorable (if somewhat... unique) children, and always planning his next jaunt as Dexter the Dark Avenger under the light of the full moon.

But everthing changes when Dexter is called to a gruesome double homicide. Dex realizes he’s dealing with someone a whole lot more sinister than he is and it sends the Dark Passenger into hiding. And when something scares your friendly neighborhood serial killer, you know it’s serious...

More used to inspiring fear then experiencing it, Dex must investigate, while simultaneously coping with his demanding family. If he’s to save himself, and those around him, Dexter must pose questions he’s never dared ask – where does evil come from, and does it hide inside everyone...?

Dirbdamas kraujo dėmių ekspertu Majamyje, Deksteris Morganas yra įpratęs matyti žmonių žiaurumus... ypač todėl, kad jis pats juos daro. Vadovaudamasis savo tamsiuoju pakeleiviu (jo vidiniu balsu), išoriškai jis gyvena normalų gyvenimą, tačiau slapta yra serijinis žudikas žudantis tik blogus žmones. Visgi Deksterio laimingas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai jis pakviečiamas į nusikaltimą padarytą studentų miestelyje. Tamsusis Deksterio pakeleivis pajunta kažką pažįstamo, kažką grėsmingo, ir iškart pasislepia. Deksteris Morganas pirmą kartą gyvenime lieka vienas, pirmą kartą supranta sutikęs jam lygų ir grėsmingą priešininką. Tuo pat metu jis planuoja vestuves ir bando išmokti būti puikiu patėviu savo būsimos žmonos vaikams...

Taigi po ne per ilgiausios pertraukos pasiėmiau skaityti dar vieną Deksterio knygą, šį kartą užsienio kalba. „Deksteris tamsoje“ (Dexter in the Dark) yra trečioji serijos knyga ir seka po knygos „Deksteris. Netikėti jausmai“. Turiu prisipažinti, kad šis veikėjas yra tikrai įdomus, turi savito šarmo, dėl ko ir pelnė mano dėmesį.

Visgi, nors romano aprašymas skamba labai įdomiai, ši knyga man pasirodė silpniausia iš tų, kurias esu skaitęs. Nežinau, ar dėl to, kad skaičiau ją užsienio kalba, ar dėl to, kad Deksteris čia pavaizduotas pasimetęs, silpnas ir atitolęs: jo tamsusis pakeleivis jį paliko, o be jo jis yra tik eilinis žmogus. Deksteris negali susikaupti, negali susikoncentruoti, negali pamatyti akivaizdžių dalykų. Negali žudyti ir juo labiau įsijausti į žudiko kailį. O dar tie šeimyniniai rūpesčiai: vedybų planavimas, medaus mėnuo, persikėlimas gyventi pas Ritą, nejaugi Deksteris tampa paprastu žmogumi? Aišku pats Deksteris taip nemano, jam tai tik priedanga ir nieko daugiau, o va tamsiojo pakeleivio dingimas ne juokais sujaudina žudiką...

O gal visgi ši knyga pasirodė prastesnė dėl to, kad po pirmų dviejų knygų nusprendžiau pažiūrėti kelias televizijos serialo serijas. Jau esu rašęs anksčiau, kad retai žiūriu detektyvinius TV serialus, tačiau šis tikrai yra vertas dėmesio. Peržiūrėjau kokias dešimt serijų 4-5 sezono ir, turiu pripažinti, buvau sužavėtas. Režisierių, aktorių ir kitų komandos narių darbas tiesiog pribloškia. Serialas taip puikiai pagavo, kas svarbiausia Deksterio knygose, kad tai tiesiog akina. Deksterio rūpestingumas Ritai ir vaikams, jo polinkis žudyti, sarkazmas ir humoras, nematomas patėvis, impulsyvi ir besikeikianti Debora, atvaizduoti taip puikiai, kad geriau net nesugalvotum. Knygos yra geros, bet serialas jas stipriai lenkia. Tikrai išlepau, nes po TV serialo knygos pradėjo atrodyti kiek per prastos.

Na o grįžtant prie romano, tai jame be sukepusių ir nukirsdintų merginų, mes dar randame rašytojo bandymą paaiškinti, kodėl Deksteris yra toks koks yra ir kas yra tas jo tamsusis pakeleivis? Ši vieta man pasirodė kiek komiška. Jei pirmoji knyga mums parodė, kad Deksteris išgyveno sunkią vaikystės traumą, po kurios, labai tikėti ir galėjo tapti žudiku, tai šiame romane rašytojas atmeta tai į šalį ir tamsųjį pakeleivi bando paaiškinti, kaip kažkokią tamsią būtybę egzistavusią nuo pat pasaulio sukūrimo. Idėja gal ir įdomi, bet man labiau būtų patikę aptikti tikroviškesnį ir realistiškesnį paaiškinimą. O dar tas grėsmingas ir labai labai tamsus bei piktas priešininkas, atrodo dar šiek tiek ir Deksteris praras savo humoro jausmą. Nepamirškim ir Ritos vaikų, būsimų psichų?! Atvirai pasakius, man nelabai patinka kur link krypsta Deksterio knygos.

Kaip bebūtų, manau, romanas nors ir prisvilęs, bet visgi neblogas. Ateityje žadu perskaityti dar bent vieną Deksterio knygą, bei pateikti jos apžvalgą Jums.

„Deksteris. Netikėti jausmai“ ~ Jeff Lindsay

„Deksteris. Netikėti jausmai“ (Jeff Lindsay, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Žavusis monstras, žudantis tik nusikaltėlius, vėl pasaloje, bet seržantas Douksas nenuleidžia nuo jo akių. Douksas įtaria Deksterį ir, žinoma, yra teisus. Stilingasis žudikas dieną dirba Majamio policijoje, tačiau Douksas turi savo versiją, kaip Deksteris iš tikrųjų leidžia savo laisvalaikį, ir yra pasiryžęs jį pričiupti nusikaltimo vietoje. Majamyje pasirodo žiaurus maniakas iš seržanto Doukso praeities. Kruopštus aukų mėsinėjimas net Deksteriui atima žadą. Ką gi, telieka prisidėti prie pabaisos medžioklės.

Deksteris Morganas patiria stiprų spaudimą. Nėra lengva būti etišku serijiniu žudiku, ypač kai tave persekioja seržantas Douksas, kuris įtarią tave esant žudiku maniaku, kuo Deksteris ir yra. Bandant sumažinti Doukso įtarimus, Dekseriui tenka visiškai pasislėpti už garbingo piliečio kaukės. Kai jis nedirba Majamio kraujo dėmių ekspertu, beveik visą laisvą laiką praleidžia su drauge Rita ir jos dviem vaikais. Čia jis gurkšnoja šviesų alų ir tampa tikra namisėda. Bet ar ilgai Deksteris susilaikys nuo žudymo? Kaip greitai jo Tamsusis Pakeleivis užvaldys jį ir duos valią jo vidiniam monstrui? Juolab, kad į miestą užklysta naujas maniakas...

Na turiu pasakyti, jog galvojau, kad po dar vienos Deksterio knygos būsiu jau persisotinęs visais tais išgalvotais maniakais, psichopatais ir apskritai Deksteriu, kaip veikėju. Tačiau taip neatsitiko, tad skaityti dvi Deksterio knygas paeiliui, pasirodė ne toks jau prastas sumanymas.

Knyga prasideda tuo, jog primenama kas yra Deksteris, kaip jis tapo maniaku, ko jį išmokė netikras tėvas, primenamas ankstesnės knygos siužetas ir pan. Lyg tokius dalykus galima būtų pamiršti.

Vėliau pereinama prie Deksterio hobio, arba kitaip sakant eilinio pedofilo-serijinio žudiko persekiojimo ir išmėsinėjimo. Savo arsenale Deksteris jau nužudė kunigą, prievartautoją, nekilnojamo turto pardavėją, fotografą ir šis sąrašas su knygomis, turbūt, tik ilgės.

Vėliau eilinį kartą pasirodo super maniakas mėsinėtojas, kuris palieka pusgyvius amputuotus FTB agentų kūnus ir kurį reikia išaiškinti bei surasti, o tas jau kiek kartojasi ir visai neprikausto dėmesio.

Žymiai įdomiau buvo skaityti apie tai, kaip Doukso persekiojamam Deksteriui tenka vaidinti nekaltą Majamio gyventoją. Buvo įdomu skaityti, kaip Deksteris gurkšnoja alų, žaidžia pakaruoklį, žvejoja, lieka nakvoti pas merginą, bučiuoja ją į lūpas atsisveikindamas, ar net „pasiperša“. Visi šie šeimyniniai epizodai buvo puiki atsvara Majamio mieste siautėjančiam maniakui.

Galvojau, kad rašytojas po pirmosios knygos bus išsisėmęs, na aš tai tikrai nesugalvojau, kuo rašytojas dar galėtų nustebinti jei ne eilinėmis skerdynėmis, tačiau pasirinkta persekiojimo tema buvo čia kaip tik. Manau rašytojas pagalvojo, kad to turėtų užtekti ir to tikrai užteko.

Buvo taip pat įdomu atrasti, kaip pasikeitė veikėjų gyvenimai po pirmosios knygos dalies, tačiau turiu pasakyti, tų pasikeitimų ne tiek jau ir daug, gal vos keli, kaip tarkim tai, kad Deksterio sesuo iš prostitute besirengiančios policininkės tapo seržante.

Šioje knygoje Deksteriui tenka vaidinti nekaltą avelę, tačiau tuo pat metu bandyti pagelbėti seseriai persekiojant maniaką žudantį nekaltus žmones ir pagrobusį pačios Deboros vaikiną. Atbukusios ir nuo alaus užspazmuotos Deksterio smegenys kiek sunkiai pasiduoda įsijautimui į maniaką, kas ne tik kelią nerimą veikėjui, bet ir sunkina žudiko paieškas. Negali būti, jis po truputį virsta normaliu žmogumi! Visgi Deksteris nebūtų Deksteris jei ne tik, kad rastų išeitį iš padėties, bet ir surengtų ilgai lauktą puotą knygos pabaigoje.

Šiai dienai lietuvių kalba yra prieinamos tik dvi Deksterio serijos knygos ir galiu drąsiai pasakyti, kad man to pilnai užtenka. Visgi „kraupusis“ detektyvas nėra man įdomiausia detektyvo žanro atmaina, tad bent jau aš jį skaitau kiek raukydamasis. Netolimoje ateityje visgi dar norėčiau perskaityti Robert Bloch „Psichopatas“ ir kol kas pamiršti visus tuos psichus.

„Deksteris. Tamsūs sapnai“ ~ Jeff Lindsay

„Deksteris. Tamsūs sapnai“ (Jeff Lindsay, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Susipažinkite su Deksteriu Morganu – vilku ėriuko kailyje. Jis dirba Majamio policijoje kraujo dėmių ekspertu, yra stilingas ir keliantis susižavėjimą. Tačiau tai tik priedanga. Iš tiesų jis – negailestingas žudikas.

Deksterį galima pateisinti, nes jis žudo tik pačius blogiausius nusikaltėlius: žmogžudžius, prievartautojus ir kitus įtartinus tipus, kurie išvengė teisingumo. Kai mieste prasideda serija ypač žiaurių žmogžudysčių, panašių į paties Deksterio, jis jaučiasi ir pamalonintas, ir išsigandęs – savęs paties bei to nepažįstamojo.

Manau kiekvienas tikras detektyvų mėgėjas, anksčiau ar vėliau turi prieiti prie Deksterio serijos knygų. Pateisindamas savo, kaip detektyvų skaitytojo vardą, imu ir aš jas į rankas. Pirmiausia pasakysiu, kad nesu matęs nė vienos to paties pavadinimo televizijos serialo serijos. Daugelio vyraujančiai nuomonei, kad detektyvinių knygų skaitytojai mėgsta ir detektyvinius serialus, pasakysiu, kad retai žiūriu tokio tipo serialus, o kriminalų rubrikos per žinias išvis nežiūriu. Viso to rodomo tikro ir išgalvoto smurto man užtenka ir iš knygų. Na o serialus, kaip atsvarą detektyvinėms knygoms aš žiūriu komedijos arba fantastikos tipo.

Prieš pradedant kažką plačiau kalbėti apie patį Deksterį, reikia šiek tiek nupasakoti pirmosios knygos siužetą. Šį kartą labai trumpai. Majamio miesto gyventojai pakraupę. Kažkas žudo vietines prostitutes, išmėtydamas jų kūno dalis po visą miestą. Visas mirtis vienija tai, kad kūnai supjaustyti anatomiškai tiksliai, nepaliekant jokių kraujo pėdsakų. Kas tai? Ilgai snaudęs ir tik dabar pabudęs demonas, ar naujas, eksperimentuojantis ir savęs vis dar ieškantis psichopatas? Į šiuos klausymus ir kaip jį sustabdyti atsakymo ieškos policija.

Taigi knygos centrinė ašis – pamišėlis žudantis prostitutes. Tačiau negalvokite, kad rašytojas tik ties vienu psichopatu apsistoja. Juk pagrindinis knygos veikėjas Deksteris Morganas, taip pat yra pamišęs serijinis žudikas. Iš pažiūros jis niekuo nesiskiriantis Majamio gyventojas. Turi gerą darbą, yra laborantas dirbantis su kraujo mėginiais, daug bendrauja su netikra seserimi Debora, kuri yra policininkė, ir net turi merginą Ritą, su kuria noriai leidžia laiką. Tačiau po gero ir rūpestingo žmogaus kauke slypi demonas, kuris nurimsta tik jį pamaitinus krauju. Kai jam dar būnant mažam, jo netikras tėvas-policininkas atrado duobę prigrūstą šunų kaulų, jis suprato, kad Deksteris yra kitoks ir jo niekas nepakeis. Taigi jam liko tik viena išeitis – įskiepyti Deksteriui mintį, kad jis turi galimybę pasirinkti ką žudyti. Yra žmonių, kurie verti mirties, kurie yra verti atsidurti pragare anksčiau laiko. Jo netikras tėvas išmokė Deksterį nepalikti pėdsakų, likti šešėlyje ir nepakliūti. Taigi Deksteris turi savotišką garbės kodeksą – jis žudo tik kitus, tokius pačius serijinius žudikus, kaip ir jis, kas tapo jo tarsi laisvalaikio hobiu. Jam tai sekasi, žinoma, puikiai, juk kas geriau supras serijinį žudiką, nei pats serijinis žudikas.

Taigi kaip jau supratote, rašytojas Jeff Lindsay pasiūlo kažką išties naujo. Tyrėją dirbantį su nusikaltimais ir patį darantį nusikaltimus. Aš taip ir įsivaizduoju: rašytojas sėdi ir galvoja, kaip man parašyti detektyvą, tačiau išlikti originaliu? O ką jei tyrėjas bus pats nusikaltėlis? Va taip kartais paprasta idėja atneša autoriui turtus ir pripažinimą.

Kalbant apie knygas, tai jos išsiskiria ne vien originalia serijinio žudiko-tyrėjo idėja. Rašymo stilius taip pat gan unikalus. Knygos rašomos iš pirmojo asmens perspektyvos, Deksterio akimis, savotiška monologo su skaitytoju forma. Čia herojus mums pasakoja savo gyvenimo istoriją, kartais nepamišdamas pašmaikštauti, nors didesnę knygos dalį sudaro tamsios, drumzlinos mintys ieškant savęs, bandant atrasti dar likusius žmogiškumo likučius ir neprarasti proto. Jis neturi jausmų ir net nelaiko savęs tikru žmogumi. Jis yra žudikas be sielos ir yra tuo patenkintas.

Jūs paklausite, kaip žmones galima priversti skaityti knygas, kurių pagrindinis veikėjas yra psichopatas ir dar linkėti jam sėkmės? Na o čia suveikia gan originali formulė, kuri veikė ir Tomo Hario knygose, o būtent tuo, kad tie, kuriuos nugali pagrindinis herojus, yra parodomi, kaip daug didesni piktadariai, nei pats knygos herojus. Deksterio atveju jis mažina tokių pačių ir dar didesnių monstrų skaičių. Herojus taip pat patraukia savo sąmojais bei geromis tyrėjo savybėmis.

Knyga yra gan niūri, pilka ir jei aš būčiau ją skaitęs kokį ketvertą metų atgal, greičiausiai būčiau pakraupęs. Dabar gi jau pripratau prie to fiktyvaus smurto knygose, greičiausiai Žano-Kristofo Granžė dėka. Gindamasis pasakysiu, kad realybėje esu gan jautrus ir nepakenčiu smurto: nei fizinio, nei psichologinio, nei seksualinio ar ekonominio.

Apibendrindamas pasakysiu, kad nors knyga ne kiekvienam, ji patraukia unikaliu veikėju, pakankamai netradiciniu rašymo stiliumi, gan įdomiu siužetu ir švelniu juodu humoru. Tačiau asmeniškai man įdomiausia buvo atrasti tai, kaip Deksteris bando pritapti visuomenėje, kaip jis bando vaizduoti rūpestingą brolį, mylintį draugą, ar šiaip, tiesiog būti normaliu žmogumi. Kiekvienas mes turim tokią savo pusę, kurios nerodome mums artimiems žmonėms ir aš galiu tik pasidžiaugti, jei ta mūsų dalis nė kiek neprimena Deksterio tamsių sapnų.