„Rekviem žudikui“ ~ Dž. Čeizas

„Rekviem žudikui“ (Dž. H. Čeizas, 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Kūrinyje „Rekviem žudikui“ pasakojama apie tai, kaip seklio Niko Baksterio draugą Džordžą netikėtai nužudo dūriu su užnuodyta „kurarė“ nuodais adata. Blogiausiai, kad kai seklys keliavo aplankyti artimo draugo, pasikėsinama ir į jo gyvybę. Laimei šis atsiperka tik praleisdamas kelias dienas ligonėje ištiktas paralyžiaus. Seklys supranta, kai tai jau ne juokai ir nusprendžia surasti draugo mirties kaltininką. Akiratyje atsiduria prekyba narkotikais.

Kalbant apie šį kūrinį, tai ir vėl tie patys narkotikai kaip ir prieš tai skaitytame. Tik šį kartą dar paskaninta kažkokių „kurarė“ nuodų porcijomis, nuo kurių pajuoduoja kūnai. Šiaip sau kūrinukas. Per daug trumpas, kad galima būtų laikyti geru romanu ir per ilgas, kad galima būtų laikyti geru apsakymu/apysaka. Per daug greitai viskas rutuliojasi, per daug veikėjų, per daug buvo sunku susigaudyti, per painu. Dar juokingai atrodė istorijoje panaudotas krokodilas. Prieš tai skaitytas kūrinys labiau patiko.

„Karstas iš Honkongo“ ~ Dž. Čeizas

„Karstas iš Honkongo“ (Dž. Čeizas, 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Amerikiečio rašytojo, žinomo detektyvo meistro knygoje parodomas tarptautinio narkobiznio voratinklis, apgaubęs visą pasaulį, aprašomi kruvini lupikautojų darbai. Intriguojantis, nuotykių kupinas siužetas patraukia skaitytoją nuo pirmojo puslapio. Nelsono Raiano, privataus detektyvo, papasakota istorija ne tik atskleidžia nusikaltėlių pasaulį, bet jautriai nagrinėja ir bendražmogiškąsias, dorovės, moralės, ištikimybės, pasiaukojimo temas.

Į privatų detektyvą Nelsoną Raianą kreipiasi vyras su prašymu pastebėti jo žmoną kol šis išvykęs. Susitarus dėl atlygio, seklys išvyksta vykdyti gautos užduoties. Nieko nepešęs, nes namas kur turėjo būti žmona pasirodo beesąs tuščias, seklys grįžta atgal į savo kontorą. Grįžęs, kabinete jis randa kėdėje nužudytą kinę. Kas ji tokia? Kaip čia pateko? Kad viską išsiaiškintų Nelsonas išvyksta į Honkongą, kur gyveno auka kinė. Galiausiai viskas pakrypsta gan netikėta linkme, kai įvykiai ima suktis apie narkotikus... Jei kas seka mano puslapį, tai jau turėjo suprasti, kad Dž. Čeizas yra „kieto“ detektyvo atstovas. Jo knygose veikia įvairūs privatūs sekliai, rašytojas neapsistoja ties vienu pagrindiniu personažu, kaip Raimondas Čandleris ar Rosas Makdonaldas. Šį kartą pagrindinis knygos personažas yra Nelsonas Raianas. Ne toks rimtas ir tvirtas vyrukas kaip Čandlerio Filipas Marlou, labiau priminė Roso Makdonaldo Lu Arčerį (apie pastarąjį dabar kaip tik skaitau knygą). Toks pats jautrus, toks pat žmogiškas. Šiaip Čeizas moka rašyti, nors su jo knygomis yra tam tikra loterija. Būna pakliūna tikrai neblogas kūrinys, o kartais būna tiek prastas, kad nevertas nė sudilusio skatiko. „Karstas iš Honkongo“, sakyčiau, randasi ties geresniais. Istorija rutuliojasi gan greitai, tačiau atskleidžiamos detalės yra aiškios, lengvai suprantamos. Siužetas irgi, sakyčiau, neblogas, kol kalba pasisuka ties banalybės viršūne – narkotikais. Asmeniškai man – narkotikai – labai nuvalkiota ir galutinai išsemta tema. Na arba bent jau čia taip atrodė. Šiaip stengiuosi skaityti kuo skirtingesnius „kietojo“ detektyvo rašytojus, nes ieškau verto Raimondo Čandlerio. Pasikartosiu tūkstantinį kartą, Čandleris man geriausias iš jų visų. Jis taip aukštai iškėlė kartelę, kad skaitydamas naują „kieto“ detektyvo knygą, vis lygini ją su jo kūryba, galvoji „vis dar nepakankama“. Čia kaip tie narkotikai, kurių paragavęs, vėliau niekaip negali nustoti apie juos galvojęs. Apibendrindamas galiu pasakyti, kūrinys geras, bet nepakankamai.

„Jokių orchidėjų mis Blendiš“ ~ Džeimsas H. Čeizas

„Jokių orchidėjų mis Blendiš“ (Džeimsas H. Čeizas, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Jokių orchidėjų mis Blendiš“, intriguojantis romanas apie tai, kaip du netikšos nusikaltėliai dėl išpirkos pagrobia nekaltą turtingą įpėdinę. Istorijos apie mis Blendiš pristatyti nereikia, parduota virš pusės milijono šios knygos kopijų, ją perskaitė daugiau kaip septyni milijonai žmonių...

Knyga pasakoja, kaip du nusikaltėliai nusprendžia pavogti vienos merginos prabangius karolius. Taip išeina, kad su karoliais jie pagrobia ir pačią merginą. Jiems iškyla klausimas ką daryti? Nužudyti merginą ir dingti į visas keturias puses, ar prašyti išpirkos. Nepatyrę nusikaltėliai nusprendžia paprašyti išpirkos. Taip jau atsitinka, kad iki išpirkos jie neprieina. Juos nužudo vietiniai gangsteriai valdomi tokios ponios Ma. Ji čia viskam vadovauja ir nusprendžia pati pasiimti išpirką. Taigi kaip jau supratot, knyga yra apie nusikaltėlių gyvenimą. Joje yra ir kvailų vagiūkščių ir profesionalių žudikų. Yra ir vagystės, ir išpirkos, ir to, kaip verstis nusikaltėlių pasaulyje. Valdyti „bordelį“, linksminti aukštuomenę ir pan. Ne nuošaly lieka ir pati Blendiš, kuri sėdi uždaryta, nes Ma sūnelis ją įsimyli. Jai tenka tenkintis kambariais be langų ir trumpais pasivaikščiojimais lauke iš ryto. Net jos tėvas, po trijų mėnesių pasamdęs privatų seklį-buvusį reporterį surasti kaltininkus, meldžia, kad tik jo dukra būtų mirus ir nekęstų pagrobtosios dalios. Džeimsas H. Čeizas yra „kietų“ detektyvų autorius. Šis žanras pasižymi įteptu siužetu, neįprastais, ryškiais personažais, gangsteriška knygos aplinka. Taip pat iš patirties sakau, kad „kieto“ detektyvo žanro knygos pasižymi ir ne per daug detalizuotu pateikimu, gan sausa kalba ir dialogais, na vienu žodžiu, savitas stilius. Kol kas geriausiu „kieto“ detektyvo atstovu aš laikau ta ta ta, ogi žinoma Raimondą Čandlerį. Bet turiu pripažinti, kad atmetus Čandlerį, ši knyga yra kol kas geriausias šio žanro pavyzdys. Joje galima rasti visko po truputį. Kiekvienas atras kažką savito, kažko tik sau. Yra ir vagių, ir žudikų, ir policijos, ir privačių seklių, ir dar daug visko. Kiek žinau Džeimsas H. Čeizas yra laikomas mėgėju paplagijuoti darbus. Nežinau kiek tame tiesos, bet kol kas, kiek man teko skaityti, tai su niekuo panašiu nesusidūriau. Visgi abejoju jog pirmąjį savo kūrinį būtų nuplagijavęs. Todėl „Jokių orchidėjų mis Blendiš“ laikyčiau vienų geresnių „kieto“ detektyvo pavyzdžių. Taip pat reikia atsižvelgti, kad Čeizas yra Anglų rašytojas, rašęs apie Ameriką. O tai sakyčiau daryti jam sekėsi pakankamai neblogai. Ar verta skaityti? Sunku atsakyti. Verta skaityti, daugiau kaip klasiką, ar sekant detektyvo žanro istorijos pėdsakais. Su šiuolaikinių detektyvų rašytojų kūriniais šio darbo nesulyginsime. Todėl pamėgusiems nūdienų rašytojus bus sunktu persiorientuoti prie tokio stiliaus, gali būti, tik gali, kad knyga pasirodys net nieko verta. Internete pasiskaičiau atsiliepimus apie šią knygą. Vieni giria, o kiti peikia. Surizikuokite, o tada spręskite. Juolab kad kaina kiek pasižiūrėjau, tai nesiekia nė 10 litų už naują knygą.

„Tu moterų niekada nepažinojai“ ~ D. H. Čeizas

„Tu moterų niekada nepažinojai“ (D. H. Čeizas, 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Žinomo anglų rašytojo Dž. H. Čeizo romanas, pasakojantis apie kupiną pavojų privataus seklio darbą, susijusį su nusikaltimais, į kuriuos įpainiota moteris...

D. H. Čeizas yra vienas žymesnių trilerių rašytojų. Jo romanas „Tu moterų niekada nepažinojai“ priskiriamas „kietojo“ detektyvo žanrui. Šis žanras turi daug savo rašytojų, pasižymi įvairiais išskirtiniais bruožais. Šis kūrinys turi daug šio žanro bruožų. Pagrindinis veikėjas yra buvęs seklys, kalba sausokai, šaltai, veiksmas rutuliojasi greitai, staigiai. Kūrinys man priminė kitų rašytojų, tokių kaip Dešilas Hemetas kūrinius. Gan neblogas kūrinys, istorija pakankamai unikali, nors kiek per sausoka. Nelabai yra vietos vaizduotei, bet tai vienas iš „kietojo“ detektyvo bruožų, bent mano nuomone. Asmeniškai man, Raimondas Čandleris, kol kas yra geriausias „kietojo“ detektyvo žanro atstovas. Jo knygos gal irgi nėra labai vaizdingos, bet humoras, ironija ir sarkazmas atperka viską. Visgi ateity dar skaitysiu Čeizo kūrinių.

„Ne mano reikalas“ ~ Dž. H. Čeizas

„Ne mano reikalas“ (Dž. H. Čeizas, 1993 m.). Knygos įvertinimas: ⭐1/5.

Stivas Harmas, Niujorko karinio laikraščio „Trimitas“ korespondentas, pokario Anglijoje susibičiuliauja su barmene Neta Skot. Vėliau jis išvyksta, bet po kelių mėnesių grįžta ir pagalvoja, jog būtų smagu susitikti su sena bičiule. Kai jis pasiekia jos butą, sužino, kad ši yra mirusi – panašu jog tai savižudybė. Stivas tuo netiki. Jis apieško jos butą ir randą keletą įdomių daiktų. Netrukus jis sužino, jog Neta taip pat turi seserį, bet pasirodo ši taip pat nusižudė. Viskas tampa dar labiau komplikuota, kai abu lavonai dingsta iš vietinio morgo. Stivas kreipiasi į seklių agentūrą ir pasikliaudamas vien tik savo protu, bando išnarplioti šią bylą.

Jau pats knygos aprašymas banalus. Kažkas miršta, bet nemišta. Bandoma surasti, bet nerandama. Turėtų ale suintriguoti, bet taip nėra. Eilinis detektyviūkštis. Mėgėjui gal ir patiks, bet man ne. Skaičiau tik kad perskaityčiau ir parašyčiau koks čia š. Na bet juk ne visad pataikysi ant geros knygos, ypač kai skaitai aklai. Skaitoma bet nevirškinama.