„Pirmieji žmonės mėnulyje“ ~ Herbertas Velsas

„Pirmieji žmonės mėnulyje“ (Herbertas Velsas, 1970 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Herbertas Velsas yra vienas iš fantastikos žanrų įkūrėjų, nuspėjęs daugelį XX amžiaus atradimų. Garsusis jo romanas „Pirmieji žmonės mėnulyje“ pasakoja įdomius pono Keivoro ir jo draugų nuotykius skrendant į Mėnulį.

Su knyga „Pirmieji žmonės mėnulyje“ baigiu skaityti visus Herberto Velso fantastinius kūrinius lietuvių kalba. Mėgti Žiulį Verną ir neperskaityti visų Herberto Velso fantastinių romanų būtų paprasčiausiai nuodėmė. Taigi galiausiai prisėdau prie šio rašytojo knygų ir baigiau viską vienu prisėdimu.

Šiame kūrinyje pasakojama apie mokslininko Keivoro ir jo naujojo draugo pono Bedfordo kelionę į Mėnulį. Jei Žiulis Vernas tai pasiekė iššaudamas galingą patranką, tai Herbertas Velsas mums pristato mokslininko Keivoro išrastą naują medžiagą keivoritą, kurios neveikia Žemės trauka. Bičiuliai pasigamina kažką panašaus į sviedinį ir sulipę į jo vidų išskrenda į Mėnulį. O štai čia ir prasideda visa fantastika. Turiu pasakyti, kad romanas „Pirmieji žmonės mėnulyje“ man, šių dienų skaitytojui, buvo net didesnė fantastika, nei, tarkim, Velso romanai „Pasaulių karas“ ir „Laiko mašina“. Ką gali žinoti, gal vieną dieną Žemę tikrai aplankys ateiviai, ar bus išrastos kelionės laiku, o štai mėnulyje aptikti sniegą, deguonį, augalus, grybus, vabzdžius, ar net ateivių civilizaciją, mano šiuolaikiniam protui buvo kiek per daug. Visgi kada knyga buvo parašyta, o tai įvyko 1901 metais, tai turėjo būti tikra sensacija. Gyvybė mėnulyje! Nuostabu!

Kaip bebūtų, kai kurios Velso teorijos, kaip pasirodė vėliau, nebuvo jau tokia fantastika ir net lenkia kai kuriuos Žiulio Verno pamąstymus. Tarkim, skrendant pirmu, taip pavadinkim, kosminiu laivu, mūsų bičiuliai patiria, kas yra nesvarumas (romane jei gerai supratau veikėjai tai pajunta dėl keivorito), patiria šaltį kuris yra kosmose, o mėnulyje jų svoris tampa šešis kartus mažesnis. Nežinau kiek toli tuo metu buvo pažengusi astronomija ir kiti mokslai, bet šios prielaidos pasirodė gryniausia tiesa!

Visgi romano centre atsiduria ne tik moksliniai spėliojimai, fantastinė kelionė ar gyvybės mėnulyje suradimas, o taip pat ir filosofiniai pamąstymai apie luomų pasiskirstymą, hierarchiją, evoliuciją, karą ir kt. Atrasti fantastiniuose romanuose gilesnę potekstę man pasirodė kažkas labai netikėti ir įdomaus, ko aš labai pasigendu detektyviniuose romanuose, kurie labiau susitelkia į pramogos ir mįslės skaitytojui garantavimą.

Romane veikėjai atranda ateivių tautą – selenitus – mažus, skruzdėles primenančius padarus melsva oda, trumpomis kojomis, pailgu veidu ir didelėmis akimis šonuose, kurie gyvena ir dirba po žeme. Jie surakina ir įkalina mūsų herojus požemyje, tačiau jiems pavyksta pasprukti.

Pabaigai pasakysiu, kad šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas vaikas ir paauglys, o tėvų pareiga būtų ją savo vaikams nupirkti. Tikrai gailiuosi, kad neskaičiau jos vaikystėje, nes įspūdis būtų buvęs žymiai didesnis.

„Aklųjų šalis“ ~ H. Uelsas

„Aklųjų šalis“ (H. Uelsas, 1934 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Bandydamas įkopti į Paraskotopetlio kalno viršūnę kažkur Ekvadore, alpinistas Nunesas paslysta ir nukrenta į kitą kalno pusę. Kalno apačioje, po sniego šlaitu, šešėlyje, jis atranda slėnį, atskirta nuo likusio pasaulio. Nieko nenutuokdamas, jis atsiduria legendinėje „Aklųjų šalyje“...

Nuostabus trumpas Velso pasakojimas, kalbantis apie tai, kaip vienas alpinistas atsiduria legendinėje „Aklųjų šalyje“, kur jis pasijaučia didesniu neregiu, nei šalies gyventojai. Jis jiems pabando paaiškinti, kas yra regėjimas ir ką jis duoda, bet susiduria su esmine problema – kaip paaiškinti neregiui, kas yra regėjimas, spalvos ir pan. Galiausiai jis įsimyli vietinę merginą, tačiau atsisako paaukoti savo regėjimą dėl jos. Sunku pasakyti, ką rašytojas norėjo pasakyti šiuo kūriniu. Jei pagrindinis veikėjas būtų atsisakęs regėjimo, sakyčiau – triumfavo meilė. Na o dabar, man atrodo, kad šio pasakojimo esmė yra tame, kad jei turi kažkokių neeilinių gabumų, tai dar nereiškia, kad esi pranašesnis už kitus. Jei Jūs kūrinį supratote kitaip, pasidalinkite savo nuomone komentarų skiltyje.

„Daktaro Moro sala“ ~ Herbertas Džordžas Velsas

„Daktaro Moro sala“ (Herbertas Džordžas Velsas, 1977 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Jis šios salos šeimininkas, o gal net tam tikra prasme „Dievas“. Saloje jis atlieka žiaurius eksperimentus su gyvūnais. Jis naudodamas savo talentą priartina prie žmogiškumo. Padarai, kuriuos sukuria Moro, yra įstrigę tarp žmogiškumo ir gyvuliškumo. Į šią salą netikėtai patenka Prendickas. Išsiaiškina salos paslaptį ir galiausiai savo akimis išvysta šios salos žūtį.

Toliau tęsiu Herberto Džordžo Velso knygų skaitymą ir šį kartą pristatau Jums romaną „Daktaro Moro sala“.

Jame veikėjas Edvardas Prendickas pasakoja, kaip buvo išgelbėtas po laivo „Ledi Vein“ paskendimo, kuriuo jis plaukė ir kuris patyrė katastrofą atsitrenkęs į kitą apleistą laivą. Edvardas yra paimamas pro šalį plaukiančiu prekybiniu laivu „Ipekakuana“, o vėliau išmetamas nežinomoje saloje su keliais keistais veikėjais. Kaip vėliau paaiškėja, sala priklauso fiziologui daktarui Morui, kuris čia kuria sužmogintus gyvūnų hibridus pasitelkęs vivisekcijos metodą.

Romanas man priminė savotišką Frankenšteino pabaisos analogą, kur pagrindinis jo tikslas buvo išgąsdinti skaitytoją ir priversti pagalvoti apie skausmą bei žiaurumą, kurį patiria gyvūnai šios procedūros metu. Kas nežino paaiškinsiu, kad žodis vivisekcija reiškia gyvo bandomojo gyvūno operavimą mokslo tikslais. Tuo metu, kai romanas buvo išleistas, t. y. 1896 metais, Europoje kaip tik vyko didelė diskusija dėl išsigimimų ir vivisekcijos. Buvo netgi suformuotos kelios grupės pasisakiusios prieš vivisekciją, na o rašytojas, greičiausiai, buvo vienas tų, kuris jas palaikė. Autorius, mano nuomone, norėjo atkreipti skaitytojų dėmesį į mokslininkų bandymą žaisti Dievą ir kur link tai veda. Nors knyga yra parašytas XIX a. pab., bet ji vis dar aktuali ir šiandien. Va neseniai buvo straipsnis apie tai, kaip mokslininkai beždžionei įstatė kiaulės širdį ir žiūrėjo kiek ji išgyvens. Jei ir Jūs manote, kad šių dienų mokslininkai perlenkia lazdą savo bandymais su gyvūnais, būtinai perskaitykite šį Velso kūrinį, mat galite atrasti artimų Jums minčių.

„Laiko mašina“ ~ Herbertas Džordžas Velsas

„Laiko mašina“ (Herbertas Džordžas Velsas, 1977 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Pasaulis išties pakito! Visuomenė, kurią jis aptinka atrodo esanti visiškoje harmonijoje su aplinka ir gyvena absoliučioje palaimoje. Tačiau pasilikdamas ilgiau išsiaiškina, kad ne viskas taip idealu, kaip atrodo. Morlokai išlindę iš savo požemių apverčia jo požiūrį aukštyn kojom. Pasaulis, kuris atrodė nuostabus, tampa žvėriškas.

Ši knyga savo laiku tapo bestseleriu iš kart ir iki šiandien ji gerai žinoma. Taip pat ši knyga pravėrė duris naujam kelionių laiku žanrui.

Taigi po ilgos ir psichologiškai sunkios bei sekinančios knygos „Limbų priesaika“ imu kažką paprasto, kažką lengvo, kažką seno. Šį kartą į mano akiratį pakliuvo Herberto Džordžo Velso knyga „Laiko mašina“.

Na, manau, net nereikia aiškinti apie ką ši knyga. Žinoma, apie laiką, ketvirtąjį, pagal rašytoją, matmenį. Čia nežinomas žmogus, vadinamas keliautoju laiku, pasakoja susirinkusiems džentelmenams savo įspūdžius patirtus nukeliavus į labai tolimą ateitį.

Nukeliavęs į ateitį keliautojas pamato stipriai pasikeitusį pasaulį. Iš pažiūros piktžolės, grybeliai, bakterijos ir ligos yra išnykusios, visa gamta yra patobulinta, tapusi savotišku rojumi. Karo, prievartos, pykčio ir kitų blogų emocijų nėra, nereikia dirbti ir švaistyti energijos. Čia gyvena dvi žmonių evoliucijos rasės. Vieni gyvena žemės paviršiuje, kiti po žeme. Vieni yra maži, gležni padarai rausvomis rankutėmis, veidais primenančiais Drezdeno porceliano statulėles, garbanotais plaukais, skaisčiomis raudonomis nestoromis lūpomis, nedidele burna, romiomis didelėmis akimis, kai kiti yra blyškūs, turi dideles šviesą atspindinčias akis be vokų, yra atgrasūs, smirdintys. Vieni yra vegetarai, kiti mėsėdžiai. Vieni tik maudosi, žaidžia ir valgo, kai kiti dirba po žeme.

Tiesa pasakius toks ateities įsivaizdavimas man labiau priminė gyvenimą kažkokioje svetimoje planetoje ar šalyje, kaip antai knygoje „Pelusidaras“, o ne žmonijos ateitį. Klausimai: kur visa technika ir technologija? Kur dideli miestai ir milžiniškas planetos užterštumas? man nedavė ramybės, nors, galbūt, viską galima būtų paaiškinti labai paprastai. Tarkim kažkuriame žmonijos gyvavimo etape įvykusiu karu, kuris ir sunaikino visą tą mums įprastą civilizaciją, bei privertė žmones atsilikti. Arba žmonijos pertekliumi nuo ko sugriuvo civilizacija, juk visgi veiksmas vyksta 802701 metais. Pagrindinis knygos veikėjas nekalba vietine gyventojų kalba, tad negali išsiaiškinti žmonijos istorijos. (Apmaudu, tačiau paranku rašytojui.) Knygos veikėjas tik padaro prielaidą, kad paviršinė civilizacija ėmė vystytis bejėgio grožio link, o požeminė – mechaniško darbo link. Kitaip sakant rašytojas išskiria ir dėmesio centre pastato luomų pasiskirstymą, kur turčiai virto tingiais galvijais, o vargšai – alkanais darbininkais, galvojančiais tik apie tai, kaip prisipildyti pilvus.

Galiausiai keliautojas peršoka dešimtis milijonų metų į priekį, kur pasaulis yra kaustomas ledinio šalčio, o civilizacija išnykusi.

Apibendrindamas pasakysiu, kad šis kūrinys padarė tikrą revoliuciją šiuolaikinėje keliavimo laiku literatūroje bei kine, bet svarbiausia yra tai, kad ši knyga visai kaip ta laiko mašina padarė šuolį iš 1895 metų ir atsidūrė XXI amžiuje, kur vis dar yra skaitoma ir visus vis dar taip pat žavi.

„Žmogus, galėjęs daryti stebuklus“ ~ Herbertas Džordžas Velsas

„Žmogus, galėjęs daryti stebuklus“ (Herbertas Džordžas Velsas, 1986 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Apysakoje „Žmogus, galėjęs daryti stebuklus“ žaismingai pasakoja apie nevykusį stebukladarį.

Super apysaka, parodanti, kad ir stebuklus reikia daryti su protu.

„Pasaulių karas“ ~ Herbertas Džordžas Velsas

„Pasaulių karas“ (Herbertas Džordžas Velsas, 1986 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Netoli Londono iš dangaus nukritęs metalinis cilindras sukėlė vietinių gyventojų susidomėjimą. Tačiau pamėginus jį atidaryti smalsuolius sunaikino iš cilindro išlindęs neregėtas padaras.

Žmonėms nespėjus suvokti, kas vyksta, iš dangaus pabiro kiti cilindrai, o iš jų išsilaipinę ateiviai pasistatė gigantiškas žudymo mašinas ir ėmė pulti žmones, nesunkiai palauždami jų pasipriešinimą.

Atrodė, kad žmonija pasmerkta ir ją gali išgelbėti tik stebuklas.

Pirmasis šiuolaikinis romanas apie ateivių įsiveržimą, H. G. Wellso ,,Pasaulių karas“ tebėra vienas iš žymiausių mokslinės fantastikos kūrinių.

Reikėtų pirmiausia paminėti, kad Velsas yra žinomas dėl daugelio savo mokslinės fantastikos knygų. Deja visuomenei labiausiai įstrigo tik trys kūriniai. Tai „Laiko mašina“, „Nematomas žmogus“ ir „Pasaulių karas“. „Nematomą žmogų“ esu neseniai skaitęs ir jis man pasirodė pusėtinas. „Laiko mašiną“ dar skaitysiu, na o „Pasaulių karą“ būtent dabar ir perskaičiau. Prisipažinsiu, kad perskaitęs knygą likau tiek „apšalęs“, kad neradau žodžių jos apžvalgai parašyti. Peržvelgiau ką rašo kiti ir pastebėjau, kad daugelis „Pasaulių karą“ interpretuoja kaip alegoriją į imperializmą. Panašiai kaip britai graibstėsi kitas šalis, kad prijungtų prie savo imperijos, taip ir ateiviai siekė panašiai pavergti Žemės teritorijas. Knyga bando parodyti, kad žmonės per savo ilgą egzistenciją daug kariavo, žudė ir grobė, tad ir ateiviai taip elgsis. Jie juk tik kažkas panašaus į mūsų pažengusias formas, labiau išsivystę technologiškai. Jie nebus kažkokie primityvūs barbarai puolantys mus kuokomis. Knygoje Velsas bando nuspėti ir įspėti mus apie karines mašinas ir ginklus, kurie netrukus gali būti panaudoti Pirmajame pasauliniame kare. Knygą galima labai įvairiai interpretuoti ir apie ją daug galvoti. Gal kiek visą tai padaryti būtų žymiai lengviau, jei prieš tai pasidomėtume tų dienų istorija. Na bet mane užkabino knyga ne kažkokiomis istorinėmis asociacijomis, o paprasčiausiai dėl to, kad tai puikus kūrinys. Velsas knygoje mums primena, kad vaikystėje girdėtos pasakos apie ateivius iš kitos planetos, nėra jau tokios netikros. Jo istorija mane įtikino savo realistiškumu, buvo smagu ir įdomu ją skaityti. Veiksmas rutuliojasi labai greitai, tad nebuvo kada nuobodžiauti ir užsigalvoti. Buvo įdomu skaityti ir apie ateivių karo mašinas, ginklus, apie pačių ateivių išvaizdą ir struktūrą. Gal kiek nuvylė knygos pabaiga, kurioje ateivių nugalėjimas tarsi buvo permestas ant natūralios atrankos pečių, na bet čia gal galima irgi įžvelgti kažkokių asociacijų, nežinau. Tiesiog smagus kūrinys, tiesa sakyčiau gal kiek labiau vyriškas, visgi ateiviai, karas ir sėjama mirtis, temos, kurios mažiau traukia moteris ar merginas. Na bet gal patiks ir joms.

„Nematomas žmogus“ ~ Herbertas Džordžas Velsas

„Nematomas žmogus“ (Herbertas Džordžas Velsas, 1986 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Anglų rašytojo Herberto Džordžo Velso (1866-1946) „Nematomas žmogus“ (1897) – vienas garsiausių jo fantastinių romanų. Tai pasaulinė fantastikos klasika. Pirmą kartą lietuvių kalba romanas išleistas 1934 m. Po to jis dar ne kartą išleistas, nes kiekviena skaitytojų karta jį atranda iš naujo.

Jis yra visur ir... niekur! Tykus ramus kraštas, šėlstanti sniego pūga, paslaptingas nepažįstamasis... Tai daugiau negu reikia, kad miestelio žmonės imtų gyventi gandais ir spėlionėmis. Kas galėtų būti tas įtartinai atrodantis, veidą slepiantis, nuo visų nusigręžiantis žmogus? Bet kai nepažįstamasis pagaliau atsisuka veidu į žmones, atsiranda daugiau klausimų negu atsakymų, ir daugiau nenusakomo siaubo, kai nesulaikomas pamišėlis įstumia kadaise ramų kraštą į smurto ir žudynių gniaužtus. Galiausiai vienam žmogui lemta atskleisti paslaptį, padaryti galą siautėjimui ir įspėti beveidžio Nematomojo Žmogaus mįslę!

Pasiėmiau šį kūrinį skaityti, nes neseniai skaičiau analoginį romaną parašytą Žiulio Verno – „Vilhelmo Štorico paslaptis“. Ten kūrinio anotacijoje rašoma, kad Žiulis Vernas rašydamas savo kūrinį rėmėsi Velso romanu „Nematomas žmogus“. Gal kiek knietėjo paskaityti taip sakant originalą. Atvirai pasakius, knyga nei patiko nei nepatiko. Verno kūrinys mane patraukė tuo, kad ten herojus gali pasiversti matomas arba nematomas kada panorėjęs. Tereikia išgerti tam tikrą eliksyrą. Tai išsprendžia daug problemų, nes knygoje „Nematomas žmogus“, herojus priverstas visą laiką būti nuogas, tam, kad išliktų nematomas. Juk apsirengusį jį iškart pastebėtų. Dėl to knygos herojus daug snargliuoja ir kosėja, peršalimas – ne juokai. Tačiau jei lyginti Verno ir Velso kūrinius, tai Velso man labiau patiko. Kiek labiau įtikino, nors apskritai paėmus, tai kūrinį buvo gan sunku priimti kaip tiesą. Viskas atrodė per daug fantastiška. Aš kažkaip labiau linkęs tikėti vampyrais, zombiais ir pan., bet nematomas žmogus – kažkaip nelabai įtikino. Gal jei būtų panaudota kita teorija, neva išgeria kažkokį eliksyrą ir oda ima lenkti šviesą kaip atseit daro gyvsidabris, dėl to žmogus tampa nematomas, gal labiau patikėčiau. Arba koks apsiaustas iš Hario Poterio, kuris irgi išlenkia šviesą ir apsiausto nešiotoją daro nematomu. O paaiškinimas, neva kūno skysčiai ima praleisti šviesą – mane neįtikino. Galų gale ir šiaip ką gali tas nematomas žmogus įdomaus papasakoti knygoje. Savo graudžią istoriją koks jis vienišas, arba kaip jis terorizuoją kaimą, vagia ir pan. Net kai prisimenu filmą „Nematomas žmogus“, dabar nepamenu kokia konkrečiai ekranizacija, nes jų turbūt buvo milijonas, nieko ten įdomaus nebuvo. Kaip fantastikos klasiką, kūrinį vertinu puikiai, bet realiai ne per labiausiai įdomiai persiskaitė. Geriau kokios paralelios visatos, kūnų grobikai ar dar koks fantastinis biesas. Kada nors (gal šiemet) dar galvoju paskaityt „Pasaulių karas“. Gal labiau įtikins.