Romane rašytojas gilinasi į nusikaltimo psichologiją, žvelgia į žudiką, gyvenantį tarsi normalų gyvenimą, į jo sielą, kaip jis atsiteisia už padarytą nusikaltimą.
Skaičiau skaičiau ir pagaliau baigiau. Skaičiau ilgai, nors perskaičiau greičiau nei tikėjausi, kelis kartus buvau pasiėmęs net kitą knygą, bet po truputį vis tiek skaičiau. Ir ką aš galiu pasakyti? Vakar pažiūrėjau internete ką rašo kiti kolegos skaitytojai. Nuomonių daug, bet jas sieja bendra mintis – knyga išties gera. Na aš turbūt nesiginčysiu. Iš kitos pusės perskaitęs ją kažkaip neturiu ką ir be pasakyti. Ji man nesukėlė tiek emocijų, kiek norėčiau, kad būtų sukėlusi. Knyga pasirodė per daug dramatiška. Daug dramos ir muilo operos. Visi dialogai, nukrypimai į šalį ir tie kikenimai „che che“ į knygos pabaigą jau pradėjo knisti. Dar pasakysiu kad aš apskritai, matyt, nepriaugau prie tokios literatūros. Per daug galvosenos ji sukelia, ko aš visai nereikalauju iš savo skaitomų knygų. Man patinka laisvalaikio skaitiniai, kurie pro vieną ausį įeiną ir pro kitą išeiną. Ir tuo džiaugiuosi, nes anksčiau tekdavo skaityti tą priverstinę mokyklinę literatūrą, o dabar galiu atsigriebti. O ir pats Raskolnikovas su savo prieštaravimais kiek kniso. Tos jo mintys tarp pamišimo ir paranojos, bei pasididžiavimo įvykdžius medalio vertą žygdarbį, jis gi blusą nudėjo. Kažkas rašė, kad Raskolnikovas daug mastė prieš padarydamas nusikaltimą. Man pasirodė, jog jis viską įvykdė labiau impulso pagautas. Ėjo patikrinti ar sugebėtų ir, deja, sugebėjo. Visą esmę sudaro vidiniai konfliktai ir kančia po nusikaltimo. Lyg šuo nutrūkęs nuo grandinės nežinodamas ko imtis pirmiau ir negalėdamas pasirinkti, mindžioja vietoj. Iš tikrųjų knygą laikyčiau moksleivių košmaru, visom prasmėm. Visgi džiaugiuosi ją perskaitęs.