„Samurajaus duktė“ ~ Dominique Sylvain

„Samurajaus duktė“ (Dominique Sylvain, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Jauna mergina Alisė, persirengusi garsia dainininke, iškrenta pro prabangaus viešbučio langą ir užsimuša. Nufilmuota žūtis tučtuojau patenka į televizijos eterį. Kas tai – popžvaigždės mirties inscenizacija paaukojant savo gyvybę, nelaimingas atsitikimas ar šaltakraujiškai suplanuota žmogžudystė?

Tai išsiaiškinti ryžtasi neįprastas duetas – Ingrida Dizel, dieną dirbanti masažuotoja, o naktį striptizo šokėja, ir Lola Žost, policijos ekskomisarė, vyno ir poezijos mėgėja. Siekdamos išnarplioti šią painią bylą, Lola ir Ingrida turės prasibrauti į politinių manipuliacijų, aistroms vergaujančių žmonių ir pramogų pasaulio užkulisius.

Viskas, regis, krypo į savižudybę. Ir vis dėlto Ingrida negalėjo užgniaužti silpno balselio, kuždančio jai, kad kažkas čia ne taip. Alisė Bonen vaidino Britnės Spirs antrininkę, vildamasi gauti rimtą vaidmenį. Tai kam žudytis, ir dar taip efektingai? Ir kam užsibarikaduoti savo numeryje, lyg bijotum kažkokio pavojaus, o paskui nedvejojant pulti pro langą? Ir ta prabangi vonia, ir tas sceninis kostiumas, šampanas?

Knygą „Samurajaus duktė“ pasiimti į rankas aš Jums rekomenduoju tik tada, jeigu Jūs daug iš jos nesitikite. Kaip lengva pramoga ji yra gana neblogas pasirinkimas. Kaip intelektualus detektyvas – ji niekam tikusi... 34-ame „Astor Majo“ viešbučio aukšte Alisė Bonen gurkšnoja šampaną ir ruošiasi savo geriausiam pasirodymui. Staiga pro atvirą langą ji pamato dainininkę, šokančią miesto danguje. Alisa ima artėti prie jos, ketindama tuoj, tuoj prisijungti... Viskas baigiasi tuo, kad mergina žūva, o policija konstatuoja savižudybę. Jei to dar būtų per mažai, kažkoks kvėša nufilmuoja merginos mirtį ir parduoda sensaciją žiniasklaidai. Merginos tėvas įsiunta, o draugai netenka amo. Įminti mįslę apsiima masažistė Ingrida Dizel ir jos kolegė, buvusi komisarė, Lola Žost... Romanas „Samurajaus duktė“ yra keistas kūrinys. Jį parašė neva garsi prancūzų rašytoją, apie kurią niekas nieko nežino, kurios knygos vertimų yra mažai, o internetinių apžvalgų dar mažiau. Jei tai reiškia garsumą, tada ką kalbėti apie tokius rašytojus kaip, tarkim, Denas Braunas ar Agata Kristi. Kūrinio „Samurajaus duktė“ pavadinimas daugeliui taip pat liks negirdėtas, galbūt, labiausiai dėl to, kad jis retai rekomenduojamas skaitytojų. Knyga turi įdomią temą, bet yra parašyta per daug kasdieniškai, dėl ko patiks ne visiems. Aš ją perskaičiau tik tam, kad užsidėčiau pliusiuką savo galvoje, o tada galėčiau kam nors parduoti ar tiesiog padovanoti. Kartais stebiuosi leidyklų pasirinkimais. Jos leidžia kūrinius apie kuriuos niekas nieko nežino, palikdamos užmarštyje knygas, kurios daugelyje šalių yra tapusios super bestseleriais. Kažkoks absurdas jei kas manęs paklaustų.

„Troškimų skersgatvis“ ~ Dominique Sylvain

„Troškimų skersgatvis“ (Dominique Sylvain, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

„Apsivilkusi pižama mergina gulėjo ant lovos. Chloja pagalvojo, kad draugė tiesiog tyso, atviromis akimis skendėdama svajose, pasukusi galvą į knygas ir minkštus žaislus, kuriais buvo apkrauta knyginė. Chloja priėjo arčiau ir pasijuto tarsi įsiurbta sustingusio Vanesos žvilgsnio. Pastebėjo raudonas žymes ant baltut baltutėlio kaklo ir susigriebė, kad jos kojinės peršlapo. Ji trypčiojo kraujo klane...“.

Šis nusikaltimas sukrėtė ir į intriguojančių įvykių verpetą įtraukė visus Troškimų skersgatvio gyventojus. Policijos veiksmai nežadėjo nieko gero, todėl žmogžudystę tirti ėmėsi žavingasis Lolos Žost ir Ingridos Dizel duetas. Nė dienos be savo geriausio draugo – raudonojo vyno – neapsieinanti buvusi policijos komisarė ir pikantiškų paslapčių turinti amerikietė sumaniai narplioja bylą, atskleisdamos daug mįslingų ir grėsmingų, iš pažiūros ramios Paryžiaus kasdienybės pusių.

Dominique Sylvain (Dominika Silven, gim. 1957) – prancūzų detektyvų meistrė, daugiau nei dešimties knygų autorė. Šiuo metu gyvena Japonijoje, yra didelė Haruki Murakami ir Iano Rankino kūrybos gerbėja. „Troškimų skersgatvis“ – aštuntasis Sylvain romanas, 2005 metais apdovanotas prestižinio žurnalo ELLE skaitytojų Grand Prix.

Jei atvirai, tai ne knyga, o kažkokia detektyvinė parodija. Tik dar nenusprendžiau, į gerąją ar į blogąją pusę. Vienu žodžiu knyga šiaip sau. Neužkabino nei veikėjai, kurie, sakyčiau, visai neįsimintini, nei vietos, nei pati byla. Skaitant man kažkodėl priminė, gal ne, nepriminė, o skaitant jaučiausi panašiai kaip kai skaičiau Joanos Chmelevskos knygą, nors panašumų čia nėra. Chmelevska rašo ironiškus detektyvus, o čia ironiško nieko nebuvo, labiau banalu. Banali mirtis pasmaugiant ir nukapojant pėdas kaip neva lėlei Bratz, banalus ir pats tyrimas. Nenoriu supeikti knygos galutinai, vis vien atsiras kam ji patiks. Pasakysiu tik kad su šia knyga yra savotiška rizika. Arba patiks, arba nepatiks. Labai abejoju dėl tokių „truputį patiko“ ar „visai nieko“. Be to skaitėsi tai kažkaip negrabiai, nežinau, gal vertimas prastas ar ji čia taip parašyta sudėtingai, bet kai kuriuos sakinius skaitant galima liežuvį nusilaužti arba reikia pakartotinai perskaityti, kad suprastum kas norima pasakyti.