„Projektas „Sveika, Marija““ ~ Andy Weir

„Projektas „Sveika, Marija““ (Andy Weir, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Saulė miršta. Jis vienas bekraštėse kosmoso platybėse. Ilgą laiką išgulėjęs be sąmonės, astronautas Railandas Greisas atsipeikėja už dvylikos šviesmečių nuo Žemės, šalia dviejų seniai suirusių kūnų. Jeigu jam nepavyks surasti būdo, kaip sustabdyti astrofagų sukeltą Saulės užtemimą, žmonija pražus. Mokslininkui teks įveikti amneziją, išžvalgyti nežinomas kosmines erdves ir patirti daugybę tarpgalaktinių nuotykių. Tik pasitelkus visas žmonijos sukauptas fizikos, biologijos ir chemijos žinias, bus galima įgyvendinti projektą „Sveika, Marija“.

Andy Weir yra programinės įrangos inžinierius, dirbęs daugelyje prestižinių įstaigų JAV. Jis taip pat yra vienas iš kosmoso „moksliukų“, reliatyviosios fizikos, orbitinės mechanikos ir istorijų apie pilotuojamus skrydžius į kosmosą mėgėjas. Šiandien jis yra labiausiai žinomas dėl savo romano „Marsietis“, kuris 2015-ais metais virto netgi kino filmu! Nors autoriaus romanas buvo pastebėtas ne iš karto, šiandien jo sėkmė suteikė rašytojui galimybę nustumti pragyvenimo rūpesčius į šalį ir skirti visą laiką mokslinės fantastikos knygų rašymui. Vienas iš naujausių jo romanų vadinasi „Projektas „Sveika, Marija““ ir kalba keliomis svarbiomis temomis, tokiomis kaip globali tarpgalaktinė grėsmė, skrydžiai šviesos greičiu ir netgi naujos gyvybės formos atradimas. Trečiajame autoriaus romane kalbama apie Railandą Greisą – vienintelį išgyvenusį, beviltiškos misijos, pavadintos Marijos garbei, astronautą. Jis ką tik pabudo po dirbtinės komos sukelto miego ir visiškai neprisimena savo vardo, jau nekalbant apie misijos tikslą ar kaip jį įvykdyti. Jis žino tik tai, kad labai ilgai miegojo ir pabudo šalia dviejų astronautų lavonų, šimtus milijonų kilometrų atstumu nuo savo gimtosios planetos. Įgulos draugams mirus ir pamažu grįžtant sumišusiems prisiminimams, Railandas pagaliau suvokia savo misijos mąstą. Keliaudamas per kosmosą su savo mažu erdvėlaiviu, jis turi atrasti atsakymą į didžiulę mokslinę paslaptį ir netgi nugalėti mažus mikrobus, grasinančius sukelti didįjį rūšių išnykimą. Turėdamas mažai laiko ir būdamas kelių šviesmečių nuo kitų žmonių atstumu, jis turi tai padaryti būdamas visiškai vienas. Tačiau ar tikrai? Sulaukęs pagalbos iš netoliese dreifavusio ateivių laivo, jis ir kitas kompetentingas astronautas drauge sujungia savo jėgas tam, kad išgelbėtų savo rūšis. To rezultatas – stulbinantis tarpžvaigždinis romanas, kalbantis apie atradimą, išgyvenimą, mokslines teorijas ir ateities perspektyvas! Taip, ne visi šio romano elementai patiks skaitytojams (kai kam nepatiks per ilgas ateivių pažindinimosi procesas ar mokslinių faktų gausa), tačiau tai turbūt vienintelė knyga, kurioje yra tiek daug išnašų ir kurios yra tokios įdomios. Dviem pasauliams čia gresia visiškas išnykimas. Du astronautai tam bando pasipriešinti. Žmogiškas, tačiau klystantis Railandas ir nepaprastai protingas, tačiau mažiau pažengęs Rokis. Jie turi sujungti savo jėgas tam, kad išspręstų problemą kartu. Pavojų bus tikrai labai daug, tačiau mūsų herojams nestigs nei žinių, nei drąsos. Mirtina bakterija, bandymas išgelbėti gęstančias žvaigždes, tarpgalaktinės kelionės, kova už išlikimą – visa tai bus šioje knygoje. Na o kam gali nepatikti apie tai skaityti?

„Artemidė“ ~ Andy Weir

„Artemidė“ (Andy Weir, 2019 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Džazmina Bašara niekada neketino tapti didvyre. Ji tenorėjo praturtėti.

Gyventi Artemidėje, pirmajame ir vieninteliame Mėnulio mieste, ne taip jau paprasta, jei nesi turtingas turistas ar ekscentriškas milijardierius. Tad tai, kad retkarčiais įvežamas nedidelis kiekis kontrabandinių prekių, vargu ar galima laikyti baisiu nusikaltimu, tiesa? Ypač kai spaudžia skola, o oficialaus kurjerės atlyginimo vos ne vos pakanka susimokėti už nuomą.

Kai Džiazei pasitaiko proga įvykdyti tobulą nusikaltimą ir gauti atlygį, ji negali atsisakyti. Tačiau užmojis įvykdyti iš pažiūros neįmanomą užduotį – tik visų bėdų pradžia. Mat netrukus Džiazė sužino atsidūrusi pačiame sąmokslo perimti Artemidės valdymą centre. Ir jai teks ne juokais pasukti smegenis, kad ne tik liktų gyva, bet ir išgelbėtų gimtąjį miestą.

Džiazė tikrai nėra didvyrė, bet ji – labai gera nusikaltėlė.

Šito turėtų pakakti.

Kol vieni stipriai giria, o kiti žiauriai peikia Andy Weir knygą „Artemidė“, aš gi po tyliukais paėmiau ir tiesiog perskaičiau ją. Taip, knyga tikrai nėra nepriekaištinga ir labiau primeną įvadą į būsimą filmą, tačiau ji turi savito šarmo, kuris neliks nepastebėtas tikrų mokslinės fantastikos gerbėjų... Artemidė – vienintelis miestas mėnulyje. Čia žmonės daro tuos pačius dalykus, kaip ir gimtojoje planetoje. Užsiima statyba, prekyba, verslu ir, žinoma, turizmu! Dešimtys tūkstančių smalsuolių atvyksta į mėnulį tam, kad pavaikščiotų jo paviršiumi, sužaistų kamuoliu, ar tiesiog užsiimti seksu veikiami šeštadaliu Žemės gravitacijos. Iš esmės tai miestas kaip miestas. Net ir žmonės čia yra tokie pat, kenčia nuo tų pačių problemų, yra veikiami tų pačių aistrų. Mergina-kurjerė vardu Džiazė nori kada nors užsidirbti pakankamai pinigų, kad galėtų įsigyti skafandrą ir gido licenciją. Ji nori vedžioti turistus po mėnulio paviršių, nori būti gerbiamu visuomenės nariu. Tačiau peršokti iš vieno socialinio sluoksnio į kitą tikrai nėra lengva, tad kol kas jai tenka griebtis vienintelės išeities – kontrabandos... Romanas „Artemidė“ yra išties unikalus kūrinys. Jis turi savo minusų, tačiau priklauso senam geram „sci-fi“ žanrui, kurio, manau, pasiilgo visi tikri Saimako, Raselo, ar Harisono fanai. Šio kūrinio veiksmas yra dinamiškas, veikėjai patrauklūs, mokslinė fantastika – saikinga, o humoras... na jam apibūdinti aš neradau tinkamo žodžio. Vienu žodžiu, knyga gera, bet galėjo būti ir geresnė.

„Marsietis“ ~ Andy Weir

„Marsietis“ (Andy Weir, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Prieš šešias dienas NASA astronautas Markas Votnis tapo vienu iš pirmųjų žmonių, nužengusių ant Marso paviršiaus. Dabar, atrodo, tikrai taps pirmuoju, čia sulaukusiu galo. Po jo vos nepražudžiusios dulkių audros, kuri privertė jo įgulą evakuotis įsitikinus, kad jis miręs, Markas supranta likęs vienas tolimoje planetoje. Jis netgi negali duoti ženklo, kad yra gyvas, o jeigu ir galėtų, išteklių likę per mažai, kad išgyventų iki atvyks pagalba. Jam netgi neteks mirti badu, nes sugadinta technika, negailestinga aplinka ir sena gera „žmogiška klaida“ pražudys jį greičiau. Vis dėlto Markas neketina pasiduoti. Pasitelkęs savo išmintį, įgūdžius ir – svarbiausia – nepalaužiamą dvasią, jis vieną po kitos įveikia iš pirmo žvilgsnio neįveikiamas kliūtis. Ar išradingumo užteks kita linkme pakreipti neišvengiamai lemčiai?

Na turiu pasakyti, kad kaip knyga, kuri iš pradžių buvo skelbiama rašytojo bloge nemokamai, vėliau pusvelčiui pardavinėjama per Kindle, o tada pasirodžius filmui staigiai išpopuliarėjusi, ji yra išties nebloga. Kas jau spėjo pamatyti filmą kino teatre, ar pažiūrėti jo reklaminį filmuką kompiuteryje, tas jau daugmaž žino jos siužetą. Šeši astronautai nusileidžia Marse, kur jie turėjo išgyventi lygiai mėnesį. Deja, dėl stovyklavietę užklupusios stiprios smėlio audros, mūsų herojai buvo priversti sprukti. Taip jau nutinka, kad vienas marsietis audros metu yra sužeidžiamas ir visų palaikytas negyvu paliekamas planetoje. Marsiečio vardas yra Markas Votnis ir jis greičiausiai bus tas žmogus, kuris ne tik pirmas išsilaipino Marse, bet ir pirmas čia mirs. Jis visai kaip kitas išgalvotas literatūrinis personažas Danielio Defo Robinzonas Kruzas lieka vienas, atskirtas nuo viso likusio pasaulio. Gyvenamasis modulis buvo pritaikytas gyvenimui 31 dienai. Jei suges oksiginatorius, jis liks be oro. Jei suges vandens regeneratorius – be vandens. Jei gyvenamais modulis bus pažeistas – subliūkš. Maisto taip pat neužteks ketveriems metams, po kurių, jei viskas klostysis gerai ir programa nebus nutraukta, žmonės vėl atvyks į Marsą. Taigi jo misija tampa pasitelkus protą, žinias ir turimus resursus kažkaip išgyventi tuos ketverius metus.

Romanas daugiausia pateikiamas Marko Votnio akimis ataskaitos/žurnalo forma, kurią herojus veda kas vieną Marso dieną, dar kitaip vadinama Solu ir kuri trunka kiek daugiau nei 24 valandas. Čia mūsų veikėjas pasakoja savo įspūdžius ir dienos darbus. Jei Robinzonas Kruzas buvo savotiškam atokiam nuo žmonijos rojui, kur didžiausia problema buvo vienatvė, tai veikėjas Markas yra atsidūręs atšiaurioje planetoje visai nepritaikytoje gyvenimui. Čia nėra nei lietaus, kurį galima būtų rinkti, nėra nei vaisių, kuriuos galima būtų skinti, nėra medienos, kurią trinant galima būtų išgauti ugnį, galų gale nėra net deguonies, kuriuo galima būtų kvėpuoti. Labai daug kas priklauso nuo turimos technikos, nuo savo žinių, išsilavinimo ir įgūdžių. Vienintelis paguodžiantis dalykas – visi resursai buvo pritaikyti šešiems žmonėms, o jis vienas, tad visko turi šešis kartus daugiau ir bent jau pusmetį resursų jam turėtų pakakti.

Nenoriu per daug atskleisti knygos siužeto, bet naujai iškeptas marsietis nėra pasirengęs lengvai pasiduoti. Jis kas porą dienų valo saulės baterijas nuo Marso smėlio, tręšia žemę savo išmatomis, sodina bulves, chemijos pagalba išgauna deguonį ir vandenį, ieško kaip sušilti, susisiekti su Žeme ir t. t.

Knygą skaitydavau valandą prieš miegą ir galiu pasakyti, kad net ir baigęs skaitymą vėliau perskaitytus nuotykius pratęsdavau sapnuose, kur kartu su Marku bandydavau išlikti. Taigi kaip jau supratote, knyga palieka tikrai gilų įspaudą pasąmonėje, bei nuotykių troškimą sieloje.

Nors knyga yra fantastinis romanas, jis pilnas mokslinių detalių, fizikos, chemijos, botanikos, mechanikos, astronomijos žinių. Ne viską ką perskaičiau supratau, bet kad buvau įtrauktas, galiu patvirtinti. Manau jei Žiulis Vernas būtų gyvas, tai būtų parašęs kažką išties panašaus.

Knygoje nėra meilės, romantikos, nėra blogiukų ir geriečių kovos, nėra žmogžudysčių ar antgamtinių reiškinių. Knyga yra paprasčiausiai išlikimo gidas astronautams. Jei Max Brooks kovojo su zombiais, Richard Matheson su vampyrais, Michael Chrichton su dinozaurais, tai Andy Weir stichija – planeta Marsas. Jei Jums patinka mokslas, jei Jums patinka technologijos, kosmosas ir žmonės verti pagarbos, pagalvokit apie knygą „Marsietis“. Aš perskaičiau ir man patiko.

Pabaigai išskirsiu tris didžiausius knygos minusus. Tai stilius, veikėjas ir filmas. Sakydamas stilius aš turiu omenyje veiksmą pateikiamą iš pirmojo asmens perspektyvos. Nežinau kaip kitiems, bet man jis kažkodėl čia visai „nelipo“. Rašymo stilius per sausas, per konkretus, be praktiškai jokių emocijų neskaitant humoro. Kalbant apie patį veikėją, tai jo gyvenimo istorija labai jau skurdi. Nors skaitytojas turi beveik du metus pažinti veikėją, visgi mes beveik nieko apie jį nesužinome. Ar jo laukia kas nors Žemėje, ar jis turi mylimąją, vaikų, ką jis mėgsta, kodėl pasiryžo keliauti į Marsą ir pan. Rašytojas per daug susitelkė ties išlikimu ir visai pamiršo veikėjo biografiją ir psichologiją. Galiausiai kam skaityti knygą, kai viską daug vaizdingiau ir įdomiau galima pamatyti kino filme. Aš pats filmo dar nesu matęs, bet tikrai ruošiuosi pažiūrėti. Manau jame bus ištaisyti mano paminėti minusai ir jis bus puiki pramoga.