Tamsią žiemos naktį du miestų tyrinėtojai įsibrauna į apleistą observatoriją. Sklando gandai, kad pamišėlis turtuolis observatorijos įkūrėjas kadaise ten susitiko su siaubingu padaru – galbūt ateiviu. Vyrukai netiki šiais paistalais, bet atplaukę į salą, kurioje įkurta observatorija, susiduria su kur kas baisesniu padaru už ateivį...
Vos spėjusi išspręsti Kalnų karaliaus bylą, inspektorė Leo Asker sulaukia mįslingo skambučio iš tėvo Pero, nors su juo nebendravo jau keliolika metų. Peras teigia, kad bus apkaltintas žmogžudyste dėl netoli jo namų rasto lavono. Nepaisydama praeities žaizdų, inspektorė imasi narplioti bylą.
Leo pagalbininkas Martinas Hilas išvyksta į atokų dvarą rašyti biografijos apie keistuolį verslininką Gunarą Irvingą ir jo privačią salą su paslaptinga, legendomis apipinta observatorija. Netrukus Hilas išsiaiškina, kad ši vietovė slepia daugybę šiurpių paslapčių. Netikėtai greitai Hilo ir Asker keliai vėl susiduria...
Anders de la Motte yra vienas žinomiausių šiuolaikinių Švedijos kriminalinių romanų ir trilerių autorių. Prieš tapdamas rašytoju, jis dirbo policijos pareigūnu Stokholme, o vėliau – tarptautinių korporacijų saugumo srityje. Ten įgijo patirties informacinių sistemų, rizikos vertinimo ir technologijų sektoriuose, kurie vėliau tapo pagrindu jo romanams. Literatūroje de la Motte debiutavo 2010 m. romanu „Žaidimas“, kuris iškart sulaukė didelio dėmesio ir pelnė Švedijos kriminalinių romanų rašytojų akademijos apdovanojimą „Geriausio debiuto“ kategorijoje. Ši knyga pradėjo populiarią trilogiją, nagrinėjančią technologijų, socialinių tinklų ir manipuliacijos pavojus šiuolaikiniame pasaulyje. Rašytojas išgarsėjo gebėjimu derinti psichologinę įtampą, greitą siužetą ir aktualias socialines temas. Dalis jo romanų buvo ekranizuoti, o knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Šiandien Anders de la Motte laikomas vienu svarbiausių šiaurietiško kriminalinio žanro balsų, kurio kūryba išsiskiria modernumu, realistiškumu ir gebėjimu atspindėti šiuolaikinio žmogaus baimes. Bene labiausiai išsiskirianti Anders de la Motte knygų serija pasakoja apie paranojos kankinamo tėvo rankose augusią Leo (Leonorą) Asker, kuri užaugusi tapo policijos pareigūne ir dabar tiria nepaprastai mįslingus bei žiaurius nusikaltimus. Romane „Stiklo žmogus“ su tokiu nusikaltimu mes tikrai susidursime, tad stebėtis tuo, kad jis tapo mano 2025 metų skaitytų romanų favoritu, nederėtų. Šiame romane toliau konstruojamas nepaprastai įdomios veikėjos portretas: Leo vis dar tūno „Prarastųjų sielų“ skyriuje minus pirmame aukšte, vis dar yra apsupta tų pačių nukvakusių kolegų ir vis dar yra niekinama pavydaus sunkių nusikaltimų skyriaus vadovo Juno Helmano žvilgsnio. Jei to dar būtų negana, romane „Stiklo žmogus“ Leo sulaukia nuosavo tėvo skambučio, kuris prašymo-per-brūkšnelį-grasinimo forma praneša, kad jo ūkio teritorijoje policija ką tik rado negyvo vyro kūną. Netrukus pareigūnai atvyks jį apklausti, o tie, kas jau spėjo perskaityti romaną „Kalnų karalius“, žino, jog „Peras Paruoštukas“ nėra tas žmogus, kuris leistųsi lengvai apklausiamas. Net pati Leo nėra tikra, ar jos tėvui iš tiesų reikia pagalbos, o gal šis sumanus manipuliatorius ir nepagydomas paranoikas tiesiog bando ją įvilioti į dar vienus spąstus. Kol Leo ieško atsakymų į jai rūpimus klausimus, jos vaikystės draugas Martinas Hilas laikinai persikelia į atokų, garbaus verslininko Gunaro Irvingo dvarą rašyti jo biografinės knygos. Tačiau Martiną intriguoja ne tiek pats rašymo procesas, kiek netoli legendinio dvaro esanti paslaptinga sala su apleista observatorija. Pastarojoje, pasak gandų, Gunaro tėvas susitiko su ateiviais, pasidalinusiais su juo savo išradimais ir žiniomis. Vis dėlto netrukus Martinas supranta, kad šios vietos slepia ir kur kas tamsesnes paslaptis – slaptus kambarius, paslaptingus astronominius reiškinius ir suluošintus lavonus. Viso to rezultatas – kažkas išties išskirtinio, fenomenalaus ir neperdėsiu pasakydamas – nežemiško! Juk kokiame kitame kriminaliniame romane mes rasime žmogžudystę, paslaptingą dvarą, dar paslaptingesnį mokslininką ir... ateivius iš kitos planetos? Pridėkime dar nepaprastų gabumų ir įžvalgų turinčią Leo, jos kolegas – Enoką Zaferą su klausos aparatais abejose ausyse, Rožę (tikruoju vardu Gunila Rosén), kuri yra įsimylėjusi gėjų žurnalistą, nors pati to dar nesuvokia, Kentą Aterbomą, dar vadinamą Atila dėl savo „karšto būdo“, bei Virgilsoną, turintį pažįstamų net ten, kur, tikėtina, pats Dievas neturėtų! Viską susumavęs drąsiai teigiu, kad romanas „Stiklo žmogus“ yra pribloškiančiai įdomus trileris, kupinas veiksmo, nuotykių, paslapties, mistikos ir išties „nežemiškos“ pabaigos. Manau, leidykla „Alma littera“, ieškodama romanų vertimui į lietuvių kalbą, atrado kažką tikrai ypatingo – kažką ne iš šios planetos!
Kitos skaitytos knygos
● „Austrių įlankos paslaptis“ ~ Caroline Säfstrand: ⭐4/5.
● „Nerimas ir baimės: 6 būdai, kaip susigrąžinti vidinę ramybę“ ~ sud. Dainora Krasavičiūtė: ⭐1/5.
● „Kraujo ryšiai“ ~ Jo Nesbø: ⭐4/5.
● „Kamino salos šmėklos“ ~ John Grisham: ⭐3/5.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą