Osle dingsta dvi jaunos moterys, pastarąjį kartą matytos įtakingo nekilnojamojo turto magnato vakarėlyje. Radusi vienos jų kūną, policija taip pat aptinka žudiko paliktą užuominą, leidžiančią įtarti: jis smogs ne kartą.
Sučiupti žiaurų nusikaltėlį gali tik nepaprastas tyrėjas. Tačiau legendinis Haris Hūlė, atleistas iš tarnybos, Los Andžele skandina savo negandas alkoholyje. Niekas neprivers jo grįžti į Oslą. Bet mirtinas pavojus iškyla jam labai artimam žmogui.
Nugalėjęs pats save, Hūlė sugrįžta į gimtąjį miestą ir suburia nepritapėlių tyrėjų komandą, kad spėtų sugauti siaučiantį žudiką. Laikrodis tiksi, o Oslą tamsoje palaidoja kruvinasis mėnulis.
Jo Nesbė yra norvegų rašytojas, muzikantas, buvęs futbolininkas ir žurnalistas. Jis geriausiai žinomas dėl savo kriminalinių romanų serijos apie detektyvą Harį Hūlę. Autorius taip pat yra parašęs kelis kūrinius vaikams, tarp kurių išsiskiria komiško pavadinimo knyga „Daktaras Proktoras ir pirstukonautai“. Nors lietuviams Jo Nesbė labiausiai asocijuojasi su tamsios atmosferos ir sudėtingo siužeto kriminaliniais romanais, gimtojoje Norvegijoje jis taip pat žinomas kaip roko grupės „Di Derre“ vokalistas ir dainų autorius. Įdomu tai, kad prieš pradėdamas siekti rašytojo karjeros, jis buvo profesionalus futbolininkas, tačiau dėl traumos turėjo nutraukti sportinę veiklą. Be to, jis dirbo žurnalistu ir finansų analitiku. Romanas „Užtemimas“ yra tryliktoji Hario Hūlės serijos knyga, kuri Lietuvoje buvo išleista 2024-ais metais. Šioje knygoje Haris Hūlė yra virtęs bedarbiu alkoholiku, kovojančiu su asmeniniais demonais Los Andžele. Nepaisant to jis yra priverstas grįžti į Oslą, nes pasamdomas sugauti žudiką, kuris taikosi į jaunų moterų gyvybes. Visgi neužbėkime įvykiams už akių ir grįžkime keliais šimtais puslapių atgal... Dvyliktajame serijos romane „Peilis“ Haris susiduria su asmenine tragedija – nužudoma jo žmona Rakelė. Kadangi tuo metu Haris išgyveno ne pačius geriausius savo gyvenimo laikus (skendo alkoholio liūne ir užmaršties palaimoje) bei galbūt turėjo motyvą nusikaltimui, jis tampa pagrindiniu policijos įtariamuoju. Nepaisant spragų atmintyje ir blogo kvapo burnoje, Hūlė pradeda savarankišką tyrimą, kurio galutinis tikslas – kulka nusikaltėliui į kaktą, net jei tai būtų jis pats. Nors kūrinys baigiasi Hario išteisinimu ir teisingumo įsigalėjimu, jo gyvenimas subyra į smulkius šipulius, kurių duženų, iš pažiūros, nesugebėtų surinkti net pats Jo Nesbė. Būtent autorius išsiunčia Harį į Los Andželą, kuriame pastarasis turėtų gerti tol, kol sutiktų savo žmoną dausose. Na, gal tai ir nebuvo tikrasis rašytojo tikslas, tačiau taip atrodė. Vis dėlto alkoholis irgi turi savo kainą, tad išsekus visoms santaupoms ir praradus beveik visas smegenų ląsteles, Haris sutinka senstančią aktorę Liusilę. Moteris turi beveik milijono dolerių skolą ir šiuo metu slapstosi nuo ją persekiojančių žmonių. Netyčia įsivėlęs į šį mirtinų pasekmių galintį turėti įvykį, Haris yra priverstas kuriam laikui išsiblaivyti ir grįžti į Oslą. Ten jis turi išaiškinti kelių jaunų moterų dingimo ir nužudymo bylą, dėl kurių kaltinamas turtingas verslininkas Markas Riodas. Pastarasis jį ir pasamdo, žadėdamas milijoną dolerių mainais už savo nekaltumo įrodymą. Jei Haris išspręs bylą, gaus milijoninę premiją, kuri padengs Liusilės skolą. Jei ne – Liusilė, Haris ir jam brangūs žmonės mirs nuo narkotikų kartelio rankų. Neturėdamas iš ko rinktis, jis suburia nevykėlių komandą, į kurią patenka vaikystės draugas Eisteinas Eikelandas – buvęs taksistas, o dabar narkotikų prekeivis, korumpuotas policininkas Trulsas Berntsenas (Byvis), kuris šiuo metu yra nušalintas nuo tarnybos, nes įtariamas pasisavinęs narkotikus iš konfiskuotų daiktų skyriaus, bei kasos vėžiu sergantis ir paskutines dienas skaičiuojantis psichologas Stolė Aunė. Kartelis jiems davė dešimt dienų, per kurias jie turi surinkti pinigus, priešingu atveju visi jam brangūs žmonės, įskaitant ir jį patį, mirs... Romano „Užtemimas“ siužetas yra išties šaunus ir įdomus. Tai savotiškas „paklydusio sūnaus sugrįžimo“ analogas, kuriame autorius dar kartą pabando iš naujo rekonstruoti savo personažo gyvenimą. Šis paskutinėse keliose knygose buvo tiek sujauktas, kad net patys didžiausi Jo Nesbė gerbėjai sakė: „Dėl Dievo meilės, duok gi tu jam ramybę!“ Visi tada manė, kad rašytojas visiškai „nupušo“, o jo veikėjas iš tikrųjų mirs su buteliu rankoje ir vėmalų krūva pašonėje. Tačiau šiame romane autorius visiškai reabilituojasi ir, matyt, gerai apgalvojęs tolesnius veikėjo nuotykius, ne tik nusiunčia jį į anoniminių alkoholikų grupę, bet dar ir leidžia jam pamatyti savo nesantuokinį vaiką bei primena, kad ir be alkoholio yra ką gero gyvenime nuveikti – pavyzdžiui, sugauti psichopatą žudiką, valgantį moterų smegenis ir darkantį kūnus. Knygoje aprašoma byla yra be galo įdomi, nužudymo būdai nekasdieniški, o motyvas ne iš piršto laužtas. Tik tas mėtymasis tarp kaltųjų – „va jis yra kaltas ir turi būti suimtas, oi palaukite, jis nekaltas, o kaltas jis!“ – tikrai erzina. Nors tai yra vienas iš išskirtinių rašytojo Jo Nesbė kūrybos bruožų, pelniusių jam tarptautinę šlovę, kai nusikaltėlis pakeičiamas dešimt ar dvidešimt kartų, pradedi galvoti, ar kartais rašytojas pats nėra „įkalęs“ poros stikliukų. Kaip bebūtų, romanas, mano nuomone, gavosi išties vykęs ir kiekvienam naujam skaitytojui suteiks begales gerai praleistų valandų.
Kitos skaitytos knygos
● „Die Another Day“ ~ Raymond Benson: ⭐4/5.
● „Vaikščiojantis per miegus“ ~ Lars Kepler: ⭐4/5.
● „Galinis kambarys“ ~ Jørn Lier Horst: ⭐4/5.
● „Mainai“ ~ John Grisham: ⭐2/5.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą