Kas galėtų įsivaizduoti, kad „Saulėlydžio giraitėje“ – eiliniuose Suomijos senelių namuose gali nutikti kas nors nusikalstamo: įtartinos mirtys, vagystės ar neteisėta prekyba? Ir kas galėtų pagalvoti, kad 90-metės jų gyventojos Syri, Irma ir Ana Liza įkurs detektyvių agentūrą ir pamėgins išsiaiškinti pavojingiausias paslaptis?
Atrodytų, kad „Saulėlydžio giraitė“ – jauki ir miela vieta. Visi čia stengiasi, kad senjorams nieko netrūktų, savo dienas jie leistų saugūs ir patenkinti, apsupti dėmesiu ir rūpesčiu. Čia vyksta nesibaigiantys meno, amatų ir „sporto“ užsiėmimai ar akordeono muzikos vakarai, į kuriuos senjorai dažniausiai eina tik iš gailesčio darbuotojams ir pagarbos jų pastangoms. Savo ilgas ir nuobodžias dienas jie paįvairina kartais taure raudonojo vyno, kartais pasivažinėjimu tramvajumi mieste ar kieno nors laidotuvėmis.
Bet ar tikrai „Saulėlydžio giraitėje“ viskas yra taip, kaip atrodo?
Iš tiesų čia nuolat vyksta keisti dalykai: atrodo, visai sveiki globotiniai tampa nepagydomais ligoniais, prisidengiant neaiškiomis paslaugomis sparčiai tuštėja senukų sąskaitos, nusižudo jaunas virtuvės šefas... Baisesnis už mirtį dalykas čia – būti uždarytam į dementikų palatą ir gulėti apsvaigintam vaistais. Tačiau net ir aštriausio proto senjoras gali patekti į tokią situaciją.
Apgaulingą „Saulėlydžio giraitės“ ramybę sudrumsčia trys guvios damos, kurioms bendrai sudėjus beveik... 270 metų! Susipažinkite su Agathos Christie plunksnos vertomis detektyvėmis – Syri, Irma ir Ana Liza.
Trijulės nuotykiai netikėto humoro kupiname detektyve jau sužavėjo šimtus tūkstančių skaitytojų daugiau nei 16 pasaulio šalių, o britų „Independent“ pavadino knygą „suomiškoji Mis Marpl“.
Minna Lindgren yra suomių rašytoja, laisvai samdoma žurnalistė, klasikinės muzikos ekspertė ir, be abejo, viena geriausiai parduodamų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Spaudoje ji labiausiai žinoma dėl savo įnoringo rašymo stiliaus ir bebaimiško požiūrio į tokias keistas temas kaip opera ir mirtis. Be kelių detektyvinių romanų, ji yra parašiusi ir negrožinės literatūros knygų apie klasikinę muziką, ar kelis atskirus bei savarankiškus romanus. 2009-ais metais ji laimėjo Bonnier žurnalistikos premiją už straipsnį „Tėvo mirtis“ („Isän kuolema“), kuri yra laikoma aukščiausia žurnalistikos garbe Suomijoje. Visgi paprastiems mirtingiesiems Minna labiausiai pažįstama dėl savo „Saulėlydžio giraitės“ knygų, kurios leidybinės teisės yra parduotos vienuolikai pasaulio šalių, o paskutinė dalis – „„Saulėlydžio giraitės“ pabaiga“ – 2019-ais metais buvo netgi nominuota Tarptautiniam Dublino literatūros apdovanojimui. Knygose nagrinėjamos tokios socialinės problemos kaip žmonių priežiūros pavertimas verslu, ar bandymas žmogiškus ryšius pakeisti technologijomis. Savo pirmojoje trilogijos knygoje autorė kalba apie tris pagyvenusias moteris – Syri, Irmą ir Aną Lizą, kurių bendras amžius siekia net 270 metų! Taip, jų amžius yra įspūdingas, tačiau kol kas jos mirti dar neplanuoja, na bent jau tol, kol nesuras paslaptingo žudiko... Syri, Irmai ir Anai Lizai yra virš devyniasdešimt metų, jos visos yra našlės, bei gyvena „Saulėlydžio giraitėje“ – privačiame Helsinkio mieste esančiame pagyvenusių žmonių butų centre. Kai kas pasakytų, kad tai jaukus lizdas senjorams, tačiau tikrovėje tai siaubo rezidencija, atimanti pagyvenusių žmonių tapatybę ir prižiūrima tingių bei nepatyrusių slaugių. Senukai čia verčiami užsiimti aerobika, lankyti paskaitas ir net gerti daugybę vaistų, kuriuos jiems išrašė gydytojai, net nematę savo pacientų akyse! Mūsų herojės iki šiol manė, kad dienas jos leis žaisdamos kortomis, važinėdamos tramvajais ir eidamos į laidotuves... tačiau tik ne po to, kai įvyksta paslaptinga vieno virėjo savižudybė (o gal žmogžudystė?). Būtent po šio kraupaus įvykio moterų smalsumas perauga tingumo jausmą, po ko jos apsiginkluoja vaikštynėmis, klausos aparatais bei vaistais nuo širdies nepakankamumo ir ima veikti!.. Romanas „Mirtis „Saulėlydžio giraitėje““ yra unikalus kūrinys. Jo veiksmas vyksta pagyvenusių žmonių butų komplekse, į kurį žmonės atsikelia po to, kai jau turi šlapimo nelaikymo problemų, kataraktą, pakeistus klubo sąnarius ar serga Alzheimerio liga. Mūsų herojės irgi turi šių problemų, tačiau jos jau pasiekė devyniasdešimt metų, o po šio amžiaus, žmonės paprasčiausiai „nustoja senti“. Štai Irma labiausiai išsiskyrė savo smalsumu ir paskalų troškimu, Syri kruopštumu ir raštvedybos žiniomis, na o Ana Liza kadaise dirbo kalbos ir literatūros mokytoja, tad buvo pripratusi tramdyti nepaklusniuosius ir atstatinėti tvarką. Būtent šios moterys nusprendžia įkurti „Levandų damų“ seklių agentūrą ir susidoroti su visomis jų galvas užgriuvusiomis negandomis. Kas seks po to, aš leisiu Jums patiems sužinoti. Aš šioje vietoje norėčiau pasakyti tik tai, kad nepaisant gana įspūdingų moterų portretų ir tų keistų senukams būdingų kalbos manierų, knyga iš esmės yra gana nuobodi ir padrika. Kelios senyvo amžiaus bobulės važinėja tramvajais ir ieško atsakymų į kažkur nugirstas paskalas. Kažkas pasakytų, kad tai gana šmaikštu ir netgi komiška, man gi tai pasirodė tiesiog graudu. Kiek žinau rašytoja išleido šią knygą po to, kai surinko ir paskelbė straipsnį laikraštyje apie pagyvenusių žmonių elgesį Suomijoje. Smagu, kai sugebi straipsnio tekstą išplėsti iki kelių knygų, tačiau lėtas siužetas, nuolat šokčiojančios veikėjų mintys ir tas gal kiek per didelis kultūrinis skirtumas (kalbu apie senų žmonių priežiūra Lietuvoje ir Suomijoje) nerado atgarsio mano širdyje. Gal dėl to kaltas mano jau surambėti spėjęs charakteris, o galbūt knyga yra tikrai prasta. Kaip bebūtų, patys nuspręskite, ar Jūs norite skaityti šį romaną ar ne...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą