Jauna mergina Alisė, persirengusi garsia dainininke, iškrenta pro prabangaus viešbučio langą ir užsimuša. Nufilmuota žūtis tučtuojau patenka į televizijos eterį. Kas tai – popžvaigždės mirties inscenizacija paaukojant savo gyvybę, nelaimingas atsitikimas ar šaltakraujiškai suplanuota žmogžudystė?
Tai išsiaiškinti ryžtasi neįprastas duetas – Ingrida Dizel, dieną dirbanti masažuotoja, o naktį striptizo šokėja, ir Lola Žost, policijos ekskomisarė, vyno ir poezijos mėgėja. Siekdamos išnarplioti šią painią bylą, Lola ir Ingrida turės prasibrauti į politinių manipuliacijų, aistroms vergaujančių žmonių ir pramogų pasaulio užkulisius.
Viskas, regis, krypo į savižudybę. Ir vis dėlto Ingrida negalėjo užgniaužti silpno balselio, kuždančio jai, kad kažkas čia ne taip. Alisė Bonen vaidino Britnės Spirs antrininkę, vildamasi gauti rimtą vaidmenį. Tai kam žudytis, ir dar taip efektingai? Ir kam užsibarikaduoti savo numeryje, lyg bijotum kažkokio pavojaus, o paskui nedvejojant pulti pro langą? Ir ta prabangi vonia, ir tas sceninis kostiumas, šampanas?
Knygą „Samurajaus duktė“ pasiimti į rankas aš Jums rekomenduoju tik tada, jeigu Jūs daug iš jos nesitikite. Kaip lengva pramoga ji yra gana neblogas pasirinkimas. Kaip intelektualus detektyvas – ji niekam tikusi... 34-ame „Astor Majo“ viešbučio aukšte Alisė Bonen gurkšnoja šampaną ir ruošiasi savo geriausiam pasirodymui. Staiga pro atvirą langą ji pamato dainininkę, šokančią miesto danguje. Alisa ima artėti prie jos, ketindama tuoj, tuoj prisijungti... Viskas baigiasi tuo, kad mergina žūva, o policija konstatuoja savižudybę. Jei to dar būtų per mažai, kažkoks kvėša nufilmuoja merginos mirtį ir parduoda sensaciją žiniasklaidai. Merginos tėvas įsiunta, o draugai netenka amo. Įminti mįslę apsiima masažistė Ingrida Dizel ir jos kolegė, buvusi komisarė, Lola Žost... Romanas „Samurajaus duktė“ yra keistas kūrinys. Jį parašė neva garsi prancūzų rašytoją, apie kurią niekas nieko nežino, kurios knygos vertimų yra mažai, o internetinių apžvalgų dar mažiau. Jei tai reiškia garsumą, tada ką kalbėti apie tokius rašytojus kaip, tarkim, Denas Braunas ar Agata Kristi. Kūrinio „Samurajaus duktė“ pavadinimas daugeliui taip pat liks negirdėtas, galbūt, labiausiai dėl to, kad jis retai rekomenduojamas skaitytojų. Knyga turi įdomią temą, bet yra parašyta per daug kasdieniškai, dėl ko patiks ne visiems. Aš ją perskaičiau tik tam, kad užsidėčiau pliusiuką savo galvoje, o tada galėčiau kam nors parduoti ar tiesiog padovanoti. Kartais stebiuosi leidyklų pasirinkimais. Jos leidžia kūrinius apie kuriuos niekas nieko nežino, palikdamos užmarštyje knygas, kurios daugelyje šalių yra tapusios super bestseleriais. Kažkoks absurdas jei kas manęs paklaustų.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą