Vienoje Oslo automobilių plovykloje randamas nužudytas Norvegijos vyriausybės agentas. Po kelių dienų be žinios dingsta apie šį įvykį reportažus rengusi televizijos žurnalistė. Sekdamas dingusios moters pėdsakais, bylą tiriantis Fredrikas Beieris netrukus sužino, kad žurnalistė knaisiojosi ir po jo praeitį – ieškojo informacijos apie jo tėvą.
Naujos užuominos vyresniajam policijos inspektoriui Fredrikui padeda atskleisti vis daugiau nerimą keliančių detalių. Jis ima įtarti, kad policijoje dirba „kurmis“ ir nutekina informaciją. Netgi jo ištikimoji partnerė Kafa Ikbal, regis, kažką slepia. Lyg to būtų maža, nužudyto agento ir dingusios žurnalistės byloje vis svarbesnės tampa šeimos ir asmeninio gyvenimo detalės.
Kaip kortų namelis griūva ir Fredriko Beierio giminės istorija, kurią jis iki šiol žinojo ir kuria tikėjo. Į dienos šviesą pamažu kylanti grėsminga, ilgai ir kruopščiai slėpta paslaptis veda prie netikėtos Beierio tiriamos bylos atomazgos.
Daugelis iš mūsų, turbūt, esame susidūrę su romanais, kurių aprašymai ant knygos nugarėlės užima daugiau kaip pusantro šimto žodžių. Tokie kūriniai kelia nepasitikėjimą, mat perša mintį, kad kūrinys yra prastas ir jį reikia kažkaip papildomai išreklamuoti. Nors romanas „Kryžius“ ir patenka į šią kategoriją, tačiau tuo pat metu yra ir išimtis. Apie jį galima pasakyti daug visko, bet pagrindiniai pliusai yra tame, kad Ingar Johnsrud tikrai moka rašyti ir žino kaip patenkinti skaitytoją. Jis rašo labai įtaigiai, tikroviškai ir vaizdžiai. Taip, jo knygose daug veikėjų ir įvairių siužeto linijų, bet skaitant įdėmiai, galima suprasti viską. Jo knygos yra gana intelektualios, o nusikaltimai – globalūs. Ankstesnėse knygose jis rašė apie biologinius ginklus ir pavojingų virusų veisimą, o šį karta autorius susitelkia ties vienu nuo karo laikų vykdomu kariniu projektu. Bendrai imant romanas „Kryžius“ yra šaunus ir inovatyvus kūrinys, puikiai užbaigiantis visą Fredriko Beierio ir Kafos Ikbal trilogiją.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą