Ana Feketė – Jugoslavijos vengrė, dar vaikystėje su šeima priverstinai atsikrausčiusi į Suomiją, kai 1992 m. gimtinėje kilo karas. Laikui bėgant jauna moteris įsiliejo į suomių gretas, išmoko kalbą ir įsidarbino policijoje, tačiau dažnai viduje vis tiek pasijunta vieniša ir svetima. Šie jausmai sustiprėja, kai jai į partnerius paskiriamas vidutinio amžiaus Eskas, kuris atvirai demonstruoja rasistines pažiūras.
Vos pradėjus dirbti, Anai ir Eskui pavedama ištirti žmogžudystę, sukrėtusią visą šalį. Auka – bėgimo trasoje medžiokliniu šautuvu nužudyta mergina. Jos sportinio kostiumo kišenėje randamas pakabutis, vaizduojantis actekų dievą, kurio vardas susijęs su kolibriu. Artimieji neturi nė menkiausio supratimo, kaip jis ten atsidūrė. Netrukus įvykdoma dar viena identiška žmogžudystė. Ženklai rodo, kad nusikaltimai – serijinio žudiko darbas. Ar policijai pavyks sugauti Kolibrį, kol šis nenusitaikė į naują auką?
Kati Hiekkapelto yra suomių rašytoja, specialaus ugdymo mokytoja, menininkė ir „punk“ grupės dainininkė. Savo pirmąjį romaną „Kolibris“ rašytoja išleido 2013 metais. Jame pasakojama apie Jugoslavijos vengrę, apsigyvenusią Suomijoje, kuomet gimtinėje kilo karas. Čia jai kartu su partneriu tenka tirti jaunos merginos nužudymą, įvykdytą nuošaliame bėgimo take. Romanas sulaukė pripažinimo tiek iš kritikų, tiek ir iš skaitytojų pusės. Jis buvo išverstas į daugelį kalbų, tarp kurių yra anglų ir vokiečių. Jos antrasis romanas „Bejėgiai“ pelnė garbingą „Geriausio 2014 metų Suomijos detektyvo“ apdovanojimą. Šiuo metu autorė gyvena Hailuoto saloje, šiaurinėje Suomijoje. Romanas „Kolibris“ – tai kraują gyslose stingdantis detektyvas, kurio siužeto vingių neįmanoma nuspėti. Iki paties paskutinio puslapio intrigą išlaikantis pasakojimas užgniauš kvapą ir privers širdį plakti greičiau...
Viename Suomijos pajūrio miestelyje, kur po gražiais namų fasadais slepiasi visa krūva socialinių ir privačių problemų, lauko kelyje randamas jaunos merginos kūnas: ji buvo nušauta iš arti šratiniu šautuvu. Ana Feketė, jauna vengrų kilmės tyrėja atvyksta į nusikaltimo vietą. Tai yra jos pirmoji diena smurtinių nusikaltimų departamente. Tačiau blogiausia dar laukia priešakyje, mat nepaisant kraujuoto lavono, jai į partnerius paskiriamas rasistas ir girtuoklis Eskas Niemis. Pastarasis tik ir daro, kad ieško priekabių merginos veiksmuose. Ana greitai supranta, kad ši byla nebus lengva: pagrindinis įtariamasis turi geležinį alibi, o policija savo rankose neturi nieko kito, išskyrus pakabutį, rastą nužudytosios kišenėje – amuletą su acteko dievo kolibrio atvaizdu. Kai įvyksta antra žmogžudystė Eskas supranta, kad sustabdyti žudiką gali tik jis ir jo naujoji partnerė...
Taigi toliau tęsiu savo tradicija tapusį užsiėmimą – skandinaviškų detektyvų skaitymą. Šį kartą į mano akiratį pakliuvo romanas „Kolibris“, kurį parašė suomių rašytoja Kati Hiekkapelto. Kūrinio dėmesio centre atsidurs du veikėjai, o būtent Ana Feketė ir Eskas Niemis. Ana Feketė buvo trisdešimties metų vengrų kilmės suomė, apsigyvenusi šalyje kai jai buvo devyneri metai. Ji gyveno išsinuomotame bute Koivuharju, tame pačiame priemiestyje, kuriame praleido vaikystę. Čia gyveno stebėtinai daug imigrantų kilmės mokytojų, gydytojų, inžinierių ir fizikų. Koivuharju nebuvo vieta, į kurią veržiamasi, į ją buvo pakliūvama. Miesto centre ir jo apylinkėse gyvenantys žmonės žinojo rajono pavadinimą ir reputaciją, bet nė nenutuokė kaip jis atrodo. Iškabose prie laiptinių durų surašytos sunkiai ištariamos gyventojų pavardės galbūt net kėlė jiems baimę. Būtent čia apsigyvena pagrindinė veikėja Ana mat gauna darbą smurtinių nusikaltimų skyriuje.
Tuo metu jos naujasis partneris Eskas Niemis buvo nukarusių skruostų ir išsiplėtusių kapiliarų išvagoto veido vyras, kurio akių vokai buvo nuolat patinę, o akys labai paraudusios. Eskas buvo vidutinio amžiaus vyras išretėjusiais ir susiriebalavusiais plaukais. Jo susiglamžę marškiniai buvo sukišti į nelygintas kelnes. Marškinių sagos vos suėjo per platų liemenį, vietomis apnuogindamos plaukuotą pilvą. Jo kostiumo švarkas atrodė padėvėtas, jis nuolat rūkė ir reiškė rasistinį priešiškumą, nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą.
Būtent šiems dviem tyrėjams tenka tirti jaunos merginos nužudymą, kurią atrado pasivaikščioti išėjusi, netoliese gyvenanti, 86 metų našlė Aunė Toivola. Ji buvo pratusi keltis kiekvieną rytą septintą valandą, išsivirti kavos ir išgerti puodelį prieš bei po rytinio pasivaikščiojimo. Kaip įprasta, rytą ji pasuko palei pakrantę vingiuojančiu taku kur ir rado lavoną. Tai buvo baltaodė moteris, apie 165 centimetrų ūgio, sverianti maždaug 70 kilogramų. Ji buvo nušauta iš arti šratiniu šautuvu. Visgi įdomiausia dar lauks priešakyje, mat netrukus bus įvykdyta dar viena žmogžudystė...
Iš karto pasakysiu, kad šis romanas nėra tipinis. Visų pirma, pagrindinė veikėja nebus grynakraujė suomė, tad romane bus daug kalbama imigracijos ir rasizmo temomis. Visų antra, Ana nebus kažkokia senbuvė detektyvė, o tik naujokė kriminalistė. Pavyzdžiui, jai pirmą kartą teks dalyvauti autopsijoje, kurios ji lauks su šiokiu tokiu šiurpu ir baime. Ji nerimaus, ar pavyks jai pasirodyti profesionaliai, nes vien nuo minties apie lavoninę jai darysis bloga. Visų trečia, pagrindinės veikėjos partneris bus ne žmogus, kuriuo bus galima pasitikėti, o tikra rakštis subinėje. Jis nuolat trukdys kiekviename tyrimo etapo žingsnyje, o savo priešiškumą rodys užsidarydamas vienas kabinete, o ne kartu su Ana taręsis, analizavęs, ar planavęs tolimesnius veiksmus. Moteris bus nepatenkinta, kad jis visiškai nesistengia su ja susipažinti, ar net nebando parodyti jokio susidomėjimo.
Kalbant apie knygos netipiškumą į akis kris ir lėtas siužeto plėtojimas, kuris lyginant su švediškais ar norvegiškais detektyvais bus kelis kart lėtesnis. Detalus ir smulkmeniškas knygos pasakojimas irgi šiek tiek erzins, mat reikalaus įdėmaus skaitymo ir laiko, kurio, manau, daugelis iš mūsų ir taip neturime.
Kaip bebūtų, pasakojimas yra gan įdomus, nors ir ne be priekaištų. Galbūt, įdomiausiu šios knygos akcentu asmeniškai man tapo ta nepritampanti visuomenėje ir savikritiška pagrindinė veikėja, kuri man priminė ir mane patį. Ji buvo kankinama nerimo, sąmojingi komentarai jai ateidavo į galvą per vėlai, o ir garsiai išsakyti savo minčių ji dažniausiai nedrįsdavo. Aš nors ir esu tipinis melancholiškas lietuvis, tačiau esu dar uždaresnis ir dar labiau nepasitikintis savimi nei kiti lietuviai. Nors pagrindinė veikėja yra moteris, tačiau aš iš karto radau ryši su ja, kas labai stipriai palengvino knygos skaitymą.
Rekomenduoju šį kūrinį visiems kriminalinių romanų mėgėjams, bei tiems žmonėms, kurie nepasitiki savimi, ar laiko save svetimšaliais mūsų šalyje Lietuvoje. Knyga patrauks ir tuos žmones, kurie mėgsta skandinaviškus detektyvus ir tą personažų melancholiją istorijose.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą