1983-iųjų rugpjūtis. Kriminalistas seržantas Votersas netveria džiaugsmu, nes mažiau nei po savaitės ves savo mylimąją Kim Mails. Tačiau likus kelioms dienoms iki iškilmių bažnyčia uždaroma – netoliese kapinėse randamas jaunos merginos lavonas. Idiliška sutuoktuvių aplinka tampa nusikaltimo vieta.
Voterso pabroliui kriminalistui seržantui Džekui Frostui pavedama ištirti nusikaltimą. Tačiau jis paniręs į asmenines problemas: jau kurį laiką neturi kur gyventi, nes konsteblė Sju Klark, pas kurią buvo laikinai apsistojęs, paprašo išsikraustyti. Ar jis sugebės pamiršti rūpesčius ir atskleisti žmogžudystę?
Panašu, kad rugpjūtis Dentone nebus ramus...
„Frosto vidurnaktis“ yra naujausia inspektoriaus Džeko Frosto priešistorės knyga, kurią po originaliosios serijos rašytojo mirties mums nusprendė padovanoti James Henry. Turbūt, nereikia niekam priminti, kad po James Henry vardu slepiasi du autoriai. O būtent James Gurbutt ir Henry Sutton. James Gurbutt yra leidėjas iš „Constable and Robinson“ – jie leido R. D. Wingfield knygas dvidešimtojo amžiaus devintajame dešimtmetyje. Tuo metu Henry Sutton yra rašytojas, „The Daily Mirror“ knygų apžvalgininkas, taip pat Rytų Anglijos universiteto dėstytojas, mokantis studentus kūrybinio rašymo.
Naujausios knygos veiksmas mus nukels į 1983 metus, kuriuose Frostas išgyvens ne pačias geriausias savo gyvenimo dienas. Po žmonos laidotuvių uošviams pardavus sutuoktinių namą jis atsidūrė gatvėje. Iš pradžių jis glaudėsi pas Sju Klark, bet ir ši nusprendė jį išmesti laukan. Visgi visų nuotaiką žadėjo pakelti ilgai lauktos Džono Voterso ir Kim Mails vedybos, kuriose Frostas buvo išrinktas būti pabroliu. Deja, prieš pat vestuvių repeticiją ant vieno bažnyčios kapo atrandamas jaunos moters lavonas. Beveik tuo pat metu dešimtmetis Ričardas Hamondas praneša apie savo mamos, vietinės prostitutės, dingimą. Jei to dar negana, Dentoną užgriūna ir daugiau nelauktų nusikaltimų, pavyzdžiui, dingsta pinigai paslėpti cemento maišyklėje.
Taigi kaip jau supratote, aš ir vėl pasiėmiau skaityti dar vieną Džeko Frosto priešistorės knygą. Tai jau yra paskutinysis, naujausias šios serijos kūrinys, parašytas dviejų rašytojų komandos. Jo veiksmas mus nukels į 1983 metus, kur mes išvysime nedidelio Anglijos miestelio Dentono kasdienybę. Ji čia yra pavaizduotą per geriausią socialinį rodiklį – nusikalstamumą. Nepamirškime, žinoma, ir rasizmo, bei mizoginijos apraiškų, ar tą technologinį bumą, užgriuvusį miestelio komisariatą. Romano centre atsidurs visiems jau pažįstamas veikėjas Džekas Frostas, kuris nors ir nemoka dirbti su kompiuteriu, tačiau puikiai išmano kaip reikia elgtis su nusikaltėliais, ar teisingumo pagalbos ieškančiais žmonėmis.
Iš karto pasakysiu, kad lyginant šią knygą su originaliosiomis R. D. Wingfield knygomis, ji yra labiausiai panaši į originaliąsias knygas. Ji yra tiek panaši į pirmtako kūrinius, kad atrasti skirtumų šiame romane beveik neįmanoma. Ne nuošalyje liks ir lengva nostalgija, kuri kiekvienam iš mūsų primins laikus, kai viskas buvo kiek paprasčiau. Nežinau kaip Jums, bet man gyvenimas iki viso to technologijų šuolio atrodė daug paprastesnis ir žymiai lėtesnis. Tiesa, policijai tada dirbti buvo gal ir sunkiau, juk iki kompiuterių ir interneto eros, jiems viską reikėjo daryti pasitelkiant popierių ir spausdinimo mašinėlę.
Ši knyga, visai kaip ir ankstesnės knygos yra gan chaotiška, juk joje nusikaltimų tiek daug, o policininkų tiek mažai. Visgi Frostas su komanda nenusiteikę laukti ir iš karto kimba į darbą. Laikas čia tampa pagrindiniu rodikliu, mat visi nori suspėti viską išspręsti iki kol įvyks visų ilgai lauktos vestuvės. Gal dėl to šios knygos veiksmas vyko tiesiog šviesos greičiu, o veikėjų charakteriai buvo pavaizduoti kaip niekad ryškiai. Juk ne veltui sakoma, kad tikrosios žmogaus savybės išryškėja pačiais sudėtingiausiais momentais. Dėmesį traukė ir elementarių higienos normų nesilaikantis Frostas, kuris su kiekviena priešistorės knyga vis labiau artėja prie savo pirmtako pavaizduoto portreto.
Su šia knyga baigiu skaityti Džeko Frosto romanų seriją ir užtikrintai sakau, kad nors ji ir buvo ilga, tačiau išties įdomi. Rekomenduoju šią ir kitas serijos knygas visiems detektyvinių romanų gerbėjams, bei tiems žmonėms, kurie mėgsta humoru ir ironija persmelktus kūrinius. Nors dauguma užsienio skaitytojų pradėti skaityti seriją rekomenduoja nuo originaliųjų romanų, aš gi galvoju priešingai. Geriau skaitymą pradėti nuo priešistorės romanų, o tada pereiti prie originaliosios serijos, kuri yra kelis kart įdomesnė ir žymiai juokingesnė.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą