Du broliai pabunda tamsioje pašiūrėje. Jų burnos užklijuotos, rankos surakintos grandinėmis, iš kurių neįmanoma išsilaisvinti. Netikėtai švystelėjęs saulės spindulys sužadina menkutę viltį, kad galbūt pavyks prisišaukti pagalbos...
Po daugelio metų Kopenhagos senų bylų skyrių pasiekia jūroje švedų sužvejotas butelis. Jame senas ir suiręs dviejų vaikų raštelis, rašytas krauju. Tai ne skautų pokštas? Kodėl niekas nepranešė apie brolių dingimą? Gal jie dar gyvi? Kodėl itin religingi, daugiavaikių šeimų tėvai užtrenkia prieš nosį duris ir atsisako ką nors pasakoti? Nors tyrimas atrodo beviltiškas, inspektorius Karlas Mjorkas ir jo komanda atseka ne tik tuos du dingusius berniukus... bet ir kitus vaikus. Berniukus ir mergaites, apie kuriuos daugiau nieko nežinoma. O šaltakraujis žudikas nė neketina sustoti...
Pradėsiu žodžiai: būna knygų... Būna knygų kurios patraukia viršeliu. Būna knygų kurios patraukia aprašymu. Būna knygų kurios patraukia kitų rekomendacijomis. O būna knygų, tokių kaip ši, kuri patraukia visais dalykais iš karto. Lenkiu pirštus ir skaičiuoju: viršelis puikus! Aprašymas puikus! Rekomendacijos gausios! Tiesa pasakius jau ilgai laukiau naujos Jussi Adler-Olsen knygos lietuvių kalba, nes skaitytos pirmos dvi „Q“ skyriaus istorijos buvo išties neblogos. Rašytojas pasirodė labai produktyvus, o ir pats detektyvinis romanas atitinka šių dienų skandinaviškų detektyvų stilių – yra greito tempo, intriguojantis, tyrimas jame atskiestas herojaus gyvenimo momentais, jame gausu veiksmo.
Šioje knygoje rašoma apie tai, kaip į „Q“ skyriaus rankas pakliūna gan neįprasta byla. Iš Škotijos Danijos tyrėjams atsiunčiamas nedidelis jūroje sužvejotas buteliukas. Jame randamas raštelis, kuriame vietoje rašalo panaudotas kraujas. Šis atvejis atitiko „Q“ skyriaus kriterijus – senas, neišaiškintas ir niekan kitas dėl jo užpakalio nepajudintų. Iš teksto mažai kas liko, laikas ir jūros vanduo beveik viską sunaikino, tačiau padėjėjas Karlas Mjorkas su savo kolegomis nežada pasiduoti ir bando iššifruoti žinutę. Palaipsniui jie iššifruoja siaubingą istoriją apie pagrobtus vaikus, kurie maldauja pagalbos...
Na o knyga prasideda tuo, kad po dviejų savaičių atostogų, Karlas Mjorkas grįžta į komisariatą, tačiau randa jį tuščią. Nei jo padėjėjo Asado ir jo mėtinių saldainių tvaiko, nei sekretorės Rouzės, su jos garsiųjų klasikų melodijų švilpavimais. Rūsys tarsi iššluotas, tik senos bylos kabančios ant medienos drožlių plokščių. Kitaip sakant herojus sulaukia nelauktų pokyčių, kurių visai nesitikėjo, ypač pokyčių kažką dirbti, kai vienintelis jo noras nusnūsti užsidengus veidą senomis bylomis. Padėjėjas Asadas užpuola su savo nauja bylų laikymo strategija, sekretorė Rouzė bando parodyti kas čia viršininkas, Mjorko psichologė su humanitarine misija išvykusi į Afriką, jo žmona Viga nori grįžti gyventi kartu, o dar tas butelis su rašteliu... vienas galvos skausmas. Tačiau knyga galvos skausmo visi nekelia. Romane nagrinėjamos dvi bylos. Tai raštelio rasto butelyje ir pastatų padegimų byla. Pirmoji byla Karlui kužda, kad čia kažkas daugiau. Antrąją jis bando spręsti nieko neprašomas, labiau dėl noro nušluostyti nosį visam skyriui. Abi istorijos labai įdomios, tačiau pirmajai nėra lygių. Negana to, kad butelis mena trylikos metų senumo istoriją, tai ji tęsiasi ir po šiai dienai, nes jauni vaikai vis dar dingsta. Labai mėgstu kai knygose veiksmas pateikiamas skirtingų veikėjų akimis. Šį kartą knygą galima suskirstyti į dvi dalis. Viena pasakoja grobiko, augusio religinėje bendruomenėje, istoriją, kita – Karlo Mjorko ir jo komandos bandymus įminti seną mįslę.
Veikėjai nors jau pažįstami, tačiau labai įdomūs. Karlas – humoro nestokojantis vyrukas turintis nuojautą, arba kaip pasakytų jo žmona – intuiciją. Paslaptingasis Asadas, vos ne slaptasis agentas Džeimsas Bondas, neretai nustebinantis savo neeilinėmis įžvalgomis, valdingoji sekretorė Rouzė, jos lyg iš senų madų žurnalų nužengusi sesuo Yrsa ir kiti be galo įdomūs personažai.
Knygos tema – jūroje sužvejotas butelis su krauju parašytu rašteliu – buvo lyg iš gero kino filmo. Mėgstu kai rašytojas duoda valią vaizduotei ir sukuria neeilinį siužetą. Matosi, kad rašytojas supranta kas traukia skaitytoją, yra gerai įvaldęs plunksną ir tuo naudojasi. Prisiminkime pirmų dviejų knygų temas: slėgio kameroje įkalinta moteris, smurtaujantys jaunuoliai – siužetai tikrai verti kiekvieno detektyvų skaitytojo dėmesio. Rašytojo knygos prikausto neeiline mįsle, intriguojančiu tyrimu, spalvingais personažais, įdomiais dialogais.
Didžiausias knygos pliusas, kad ją galima skaityti nesustojant. Romanas visai neprailgsta, skaitydamas visai nesižvalgiau į perskaitytų puslapių skaičių. Tiesiog skaitai ir mėgaujiesi, o per šiuos metus taip buvo gan retai. Tiesa pasakius pamušiau net savo paties rekordą, perskaitydamas virš 200 puslapių per dieną. Kelias dienas artimiesiems buvau nepasiekiamas, lyg būčiau išskridęs į mėnulį. Nei kažką dirbau, nei feisbuke sėdėjau, nei televizorių žiūrėjau. Buvau alkanas knyga, o tą alkį nuslopinti sekėsi labai sunkiai.
Kalbant apie knygos minusus, tai labiausiai knygoje nervino lengvas humoras ir pašaipa. Nepamenu ar jis taip stipriai jautėsi pirmose dviejose knygose, bet čia jis vietomis kūrinį darė kiek nerimtą. Visa tai mane stipriai suneraminto, nes nauji pokyčiai man buvo nelabai prie širdies, ypač jei pradėsime galvoti apie serijos ateitį. Visgi mėsinių musių istorija pasirodė labai juokinga.
Knyga tikrai nenuvylė. Dėjau į ją labai daug vilčių ir jos buvo patenkintos su kaupu. Tikiuosi sulaukti ir kitų „Q“ skyriaus bylų, nes su kiekviena knyga apetitas tik didėja.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą