1985 metais į vokiečių literatūrą įžengė išgama žudikas Žanas Batistas Grenujis, neregėtas Patricko Soskindo romano „Kvepalai“ herojus. Rašytojas pasakoja genialaus parfumerio istoriją, įvykusią XVIII a. Prancūzijoje. Negailėdamas spalvų, kvapų ir detalių vaizduoja ano meto tikrovę ir reto, įdomaus amato subtilybes. Tačiau tai ne istorinis romanas. Tai netikėtas, pasakiškas, be galo įtaigus ir todėl juo labiau bauginantis pasakojimas apie neapykantą, meilės priešybę, – kupinas fantazijos ir sąmojo, parašytas su tiesiog šiurpą keliančiu įkvėpimu. Ne veltui ši knyga daugelį metų be pertraukos buvo viena iš labiausiai skaitomų pasaulyje, išversta į dešimtis kalbų. Ji iš tiesų kitokia negu viskas, kas skaityta iki šiol.
Kadangi knygos aprašymas visai nieko nepasako apie pačią knygą, trumpai pateiksiu jos siužetą. XVIII a. Prancūzijos lūšnynuose gimsta kūdikis vardu Žanas Batistas Grenujis. Vaikas su didinga, absoliučios uoslės, dovana. Būdamas mažas jis gyvena tik dėl kvapų. Jie jį nuplukdo į visai kitokį, didingą pasaulį, ir leidžia pasijusti svarbiu bandant juos iššifruoti. Deja, berniukui to nepakanka. Greitai jis tampa tiesiog apsėstas kvapais, mat nori užfiksuoti ir įsiminti kiekvieną jo kelyje pasitaikantį kvapą: nuo žalvarinės rankenos iki šviežios medienos. Vieną dieną jis sugauna nepaprastą kvapą. Kvapą, kuris pašaukia jį į baugią kelionę kuriant „absoliutųjį kvapą“. Šis turėtų kvepėti visai kaip jauna nekalta mergina.
Rašydamas aprašymą žodį „kvapas“ aš panaudojau 7 kartus. Bet tai palyginus niekis, mat visoje knygoje žodžiai „kvapas, kvapai, kvepėti“ kartojasi, turbūt, kokį tūkstantį kartų. Viršūnė, pasakysit Jūs, bet tai ir daro šią knygą unikalia. Čia kvapams skirta išties daug vietos. Nuo smirdinčių Paryžiaus varguomenės kvartalų iki itin malonių aristokratų damų ir ponų kvepalų aromatų. Jei muzika turi tik atitinkamą kiekį natų, tai kvapai limito neturi. Jų yra šimtai, tūkstančiai, milijonai, o jei paimsime jų mišinius, tai visą begalybę. Grįžtant prie pačios knygos, tai ji sukėlė įvairius jausmus ir nuotaikas. Buvo tikrai labai įtraukiančių vietų, o buvo tiek nuobodžių, kad tiesiog norėjosi viską mesti. Buvo įdomu skaityti apie tai, kaip Grenujis įsidarbino pas parfumerį, kaip mokėsi naujų aromatizavimo būdų, tačiau buvo nuobodi jo kelionė į pietus ir slapstymasis urve...
Na o apskritai, tai knyga man priminė knygą „Drakula“. Aišku, ne siužetu, bet tuo, kad tiek vienoje, tiek kitoje knygoje, praktiškai nėra dialogų, o viskas pateikiama pasakojimo forma („Drakuloje“, tiesa, dienoraščio forma). Kalbant apie „Drakula“, tai skaitydamas paauglystėje aš jos taip ir nebuvau baigęs (baigiau daug vėliau). Manau, „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, anuomet irgi nebūčiau baigęs. Na o šiandien įveikiau nes turiu žymiai daugiau kantrybės, skaitymo patirties, taip pat kuo toliau, tuo labiau ieškau unikalesnių kūrinių, kuo ši knyga ir pasižymi. Knyga žavi savo atmosfera, įdomiais herojais, siužetu, bei aprašomu laikotarpiu. Ji įdomi ir kaip detektyvas, ir kaip meninis grožinės literatūros kūrinys. Na o didžiausias ir svarbiausias jos skiriamasis bruožas, tai išskirtinumas ir įsimenamumas. Manau, kiekvienas skaitęs šią knygą, bent kažkiek atsimins jos turinį ir po dešimties ar dvidešimties metų.
Žmogui norinčiam pasiimti skaityti šią knygą patarčiau surizikuoti, bet, galbūt, pasiimti knygą iš bibliotekos ar pasiskolinti iš draugo. Būtų gaila nusipirkti knygą ir jos nepabaigti, bei leisti dūlėti lentynoje. Taip pat reikėtų paminėti ir tai, kad jei galvojate, kad knyga apie serijinį žudiką, kuris žudė nekaltas merginas, kad išspaustų iš jų kvapus ir padarytų kvepalus, tai labai klystate. Knygos detektyvinė linija nėra pagrindinė knygos ašis. Prie to prieinama tik knygos gale, kuri man pasirodė pakankamai įdomi, nors daugelio sukritikuota. Tikrai džiaugiuosi perskaitęs šią knygą.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą