„Juodosios ponios kvepaluose“ Žozefas Rultabilis, jaunasis „Epok“ laikraščio žurnalistas, toliau kovoja su savo mirtinu priešu Frederiku Larsanu. Kvadratiniame bokšte įvykdomas mįslingas nusikaltimas, kurį išaiškinti sugebės tik neeilinių dedukcijos ir logikos žinių turintis žmogus.
„Juodosios ponios kvepalai“ yra antroji Žozefo Rultabilio serijos knyga tęsianti tolesnius žurnalisto nuotykius. Knygoje paaiškėja, kad nusikaltėlis Frederikas Larsanas, iš romano „Geltonojo kambario paslaptis“, nežuvo, kaip buvo manoma, o yra gyvas ir toliau persekioja Roberą Darzaką ir jo naująją žmoną Matildą Standžerson. Veiksmas nusikelia į Heraklio fortą, esantį ant Raudonųjų uolų, netoli Italijos sienos. Čia žurnalistas Rultabilis kartu su kitais knygos veikėjais bei padėjėju Senkleriu bando užsibarikaduoti ir užkirsti kelią naujam nusikaltimui. Ar jiems pavyks sužinosime tik perskaitę knygą.
Nors knygą iš esmės galima skaityti neskaičius pirmosios knygos, visgi tai yra rekomenduotina, mat čia veikia pirmosios istorijos veikėjai, taip pat neskaičiusiems pirmosios knygos gali kilti nemažai neaiškumų knygos pradžioje. Aš pats šią knyga pasiėmiau skaityti po gan ilgos pertraukos ir galiu užtikrintai pasakyti, kad knyga išties iškėlė nemažai klausimų: kas yra vienas ar kitas veikėjas, kas ten vyko pirmojoje knygoje, bei kuo gi viskas baigėsi?
Knyga gan nebloga, bent jau už „Juodoji pilis“ tikrai daug geresnė ir įdomesnė, bet asmeniškai man pasirodė per daug panaši į pirmąją. Anoje knygoje veiksmas irgi vyko patalpose su daug koridorių ir kambarių, ką randame ir čia. Rašytojas kaip ir pirmoje knygoje pateikia visas nuorodas apie pilį: kiek kambarių, koks išplanavimas, taip žymiai labiau įtraukdamas skaitytoją į kūrinį. Visgi istorija gan vienoda ir tas negelbsti. Netgi nusikaltimas, visai kaip ir pirmojoje knygoje, padaromas užrakintame kambaryje. Tiesa, šioje knygoje nemažai nuorodų į Rultabilio vaikystę, pasakojama, kaip jis pabėgo iš vaikų namų, kaip jį lankė Juodoji ponia, kaip jis įsidarbino žurnalistu, bei kas jo tikrieji tėvai, kas šią knygą kiek pagyvino.
Knyga tikrai nėra prastesnė nei pirmoji, bet gavo iš manęs mažiau balų dėl vienos pagrindinės priežasties. Pirmąją knygą aš skaičiau vasarą, kaime, prie visai kitokios atmosferos ir nuotaikos. Šią skaičiau pavasarį, po darbo, kas nesukūrė jaukumo ir nepaskatino parašyti didesnio balo. Taip pat du, gan vienodi kūriniai iš to paties rašytojo – minusas rašytojui.
Kaip bebūtų, rekomenduoju kiekvienam besidominčiam detektyvinių romanų ištakomis, taip pat mėgstantiems „užrakinto kambario“ mįsles.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą