Paulas Austeris – vienas žymiausių šiuolaikinių JAV rašytojų. Pasaulinį pripažinimą pelnė savo eksperimentinėmis detektyvinėmis istorijomis, išleistomis bendru pavadinimu „Niujorko trilogija“.
Šiuos „detektyvus“ vienija pamatinės temos – vienišų antiherojų gyvenimo fragmentai, savo identiteto paieškos, anoniminis gyvenimas didmiestyje, socialinių tarpusavio ryšių praradimas.
„Niujorko trilogija“ yra trijų detektyvinių novelių, beveikromanų rinkinys, kuriuose autorius bando išspausti kažką daugiau, nei vien tik detektyvą. Na aš visad sveikinu bandymus padaryti kažką naujo, nors, mano manymu, detektyvo žanras ir taip yra geras ir jo tobulinti nereikia, na o kaip pagrindas parašyti kažkam „gilesniam“, jis nelabai tinkamas. Kaip sako knygos aprašymas, pagrindinės knygos temos yra identiteto paieškos, savo tapatybės praradimo, susvetimėjimo. Pirmoje novelėje rašoma apie tai, kaip vienas kriminalinių romanų rašytojas sulaukia skambučio, kuriuo ieškoma detektyvo Paulo Austerio (taip taip, rašytojas panaudojo savo vardą ir pavardę). Rašytojas pasisako, kad tokio čia nėra ir padeda ragelį. Deja skambučiai nesiliauja ir rašytojui nelieka nieko kito, kaip tik apsimesti ieškomu detektyvu. Į jį kreipiasi vyras, manantis, kad jo gyvybei gresia pavojus. Taigi apsimetėlis detektyvas imasi darbo, kuris nuveda jį į visišką degradavimą. Antrojoje novelėje Baltasis pasamdo Mėlynąjį stebėti Juodąjį. Šis taip įsijaučia į savo stebėjimus, kad galiausiai nutolsta nuo savo tikrojo gyvenimo. Viskas baigiasi tuo, kad stebėtojas tampa stebimuoju. Trečiojoje novelėje pasakojama apie rašytoją, kurio paprašoma parašyti savo dingusio vaikystės draugo biografiją. Viskas nuveda prie to, kad draugas veda bičiulio žmoną, įsivaikina sūnų... Na iš tikrųjų labai sunku įvertinti knygą. Istorijos, nors ir yra gan keistos ir man kažkiek priminė Fred Vargas keistenybes, bet pats detektyvinis siužetas nėra įdomus, na o tas „kažkas neva daugiau“ per daug mažas, kad priverstų susimąstyti. Knygoje prigrūsta daug aliuzijų, poteksčių, nėra tradicinės pabaigos. Nors ši kelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų, bet atvirai pasakius, visai nesinorėjo jų ieškoti... Iš tikrųjų gal kam ir užteko tų kelių aliuzijų, kad juos užvestų ant susimąstymo kelio, bet bent jau man norėjosi „gilesnio“ ar dramatiškesnio siužeto.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą